Nuo 1951

VOKIETIJOS LIETUVIŲ BENDRUOMENĖ [VLB]

Vincas Bartusevičius

Vokietijos lietuvių bendruomenė – viena stipriausių, narių skaičiumi bene didžiausia lietuvių bendruomenė Europoje. Ji tapo savotišku Europos lietuvių bendruomenes vienijančiu centru. Jos pradžią galime laikyti 1946 metus, kai susikūrė Lietuvių Tremtinių Bendruomenė (LTB). Su šia bendruomene susijęs daugumos lietuvių, vėliau išvykusių į kitus kraštus, likimas.

Antrajam pasauliniam karui artėjant į pabaigą, lietuviai, viską palikę Lietuvoje, gelbėdamiesi nuo sovietų, traukėsi į Vakarus. Jie tikėjo ir vylėsi, kad išvykimas būsiąs neilgas, truksiąs kelias savaites, gal kelis mėnesius. Tačiau likimas pakrypo kita linkme. Dauguma pasitraukusių lietuvių atsidūrė Vokietijoje. Čia jie pateko į DP stovyklas, kur gyvenimas buvo nelengvas, o ateities perspektyvos neaiškios. Neišsipildė jų viltys greitai grįžti į Lietuvą – karo baigtis neatnešė jai laisvės. Reikėjo galvoti apie tolesnį gyvenimą svetur.

1947 m. ir vėliau susidarė galimybės emigruoti ir į tolimus kraštus (Kanadą, JAV, Australiją, Pietų Amerikos šalis). Dauguma lietuvių tuo pasinaudojo, matydami ten aiškesnį ir saugesnį savo ir vaikų gyvenimą. Taip iš Vokietijos jie pasklido po įvairius kraštus. Tačiau dalis vyresnio amžiaus, silpnesnės sveikatos lietuvių pasiliko Vokietijoje. Tokių asmenų buvo apie 8 tūkstančiai. Po 1957 m. į Vakarų Vokietiją grįžo dalis Lietuvoje gyvenusių Vokietijos piliečių, tarp kurių buvo lietuvių ar prolietuviškai nusiteikusių žmonių. Dalis jų įsiliejo į VLB. Naujos jėgos pagyvino bendruomenės gyvenimą.

Rytų Vokietijoje jokio organizuoto lietuvių gyvenimo ilgą laiką nebuvo, tik 8-ojo dešimtmečio pabaigoje pradėjo burtis iš Lietuvos darbo reikalais atsikėlę lietuviai. Po Vokietijos susivienijimo ten susikūrė dvi regioninės apylinkės.

Lietuvai atgavus nepriklausomybę, Vokietiją pasiekė naujų ateivių banga. Oficialiais duomenimis, 2015 metais Vokietijoje gyveno apie 30.000 Lietuvos piliečių. Gal dar tiek būtų laikinai ar nelegaliai Vokietijoje esančių. Tad dabartiniu metu su senaisiais išeiviai, Vokietijoje gyvena apie 50.000 lietuvių, nors turinčių lietuviškas šaknis yra gerokai daugiau.

Vadovybė, nariai ir apylinkės

Tačiau trumpam grįžkime į VLB kūrimosi pradžią. Vokietijos lietuviai, išgirdę Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto (VLIKo) kvietimą jungtis į PLB, neliko nuošalyje. Lietuvių Tremtinių Bendruomenės (LTB) vadovybė ėmė kurti Vokietijos LB. 1950 m. vasario 16 d. LTB Centro komitetas (pirm. J. Balčiūnas) persitvarkė pagal PLB nuostatus. Išrinkta pirmoji VLB taryba posėdžio buvo sukviesta 1950 m. liepos 20 d. į Schweinfurtą; išrinko ir naują valdybą (pirm. Pranas Zundė). Posėdžiuose dalyvavo ir VLIKo pirmininkas kun. Mykolas Krupavičius.

Aukščiausiasis VLB tariamasis organas yra trejiems metams visuotiniu balsavimu renkama 15 asmenų taryba. Ji į savo sesiją renkasi bent kartą per metus ir sprendžia bei aptaria visus svarbiausius organizacijos reikalus. Vykdomasis organas yra tarybos vieneriems metams renkama 3 – 5 asmenų valdyba. Dar renkama Garbės teismas, Kontrolės komisija ir Tarybos rinkimų komisija. Apylinkėse reikalus tvarko visuotinis narių susirinkimas, apylinkės valdyba ir kontrolės komisija.

VLB pirmininkais yra buvę: dr. Jurgis Balčiūnas, dipl. inž. Pranas Zundė (1952 – 1956), dipl. teis. Juozas Bataitis (1956–1957), Erdmonas Simonaitis (1957–1958), Karolis Drunga (1958–1959), dipl. inž. Liubomiras Prosinskis (1959–1960), kun. Bronius Liubinas (1960–1962 ir 1973–1974), dipl. teis. Izidorius Rugienius (1962–1963), kun. dr. Jonas Aviža (1963–1965), dipl. inž. Jonas Valiūnas (1965–1973 ir 1981–1982), dipl. teis. Justinas Lukošius (1974–1975), Jurgis Barasas (1975–1977), dipl. inž. Juozas Sabas (1977–1979 ir 1983–1990), gim. dir. Andrius Šmitas (1979–1981), vyr. mkt. Vingaudas Damijonaitis (1982–1983), Arminas Lipšys (1990–1998), Antanas Šiugždinis (1998-2016) ir Marija Dambriūnaitė-Šmitienė (nuo 2016 m.).

VLB valdybos įstaigoje iš pradžių dirbo net 7 tarnautojai; tai rodo ir atliktinų darbų apimtį. Laikui bėgant, jų skaičius mažėjo, todėl pagrindinis darbas turėjo būti atliekamas pačių valdybos narių. Nuo 1955 metų yra samdomas reikalų vedėjas. Juo buvo: E. Milkauskas, J. Bataitis, E. Simonaitis, A. Mariūnas, V. Bartusevičius, J. Lukošius (pastarasis ilgiausiai – nuo 1968 07 01 iki 1994), T. Bartusevičius, L. Lipšytė, L. Žilaitytė-Mayer, D. Damijonaitienė ir R. Lange.

Vokietijos LB valdybos būstinė iki 1952 m. pradžios buvo Bad Salzuflene, iki 1954 m. pradžios Hannoveryje, iki 1959 m. pradžios Weinheime, o nuo 1959 m. Romuvoje (Lampertheime – Hüttenfelde). Ten 1953 metais nupirkta Rennhofo pilaitė su 4,5 hektarų žemės. 1954 m. sausio mėn. Čia perkelta ir Vasario 16-osios gimnazija. Nuo tada Hüttenfeldas tapo Vokietijos lietuvių gyvenimo centru.

2002 m. balandžio 20 d. įvyko 500-asis VLB valdybos posėdis. Jis buvo šventiškai organizuotas, į jį buvo pakviesti ir ankstesnių valdybų nariai. Iš viso valdyboje yra dirbę 56 asmenys, 20 iš jų  jubiliejiniame posėdyje galėjo dalyvauti. 2008 m. gruodžio 5 d. buvo susirinkta 550 posėdžiui.

1951 metais Vokietijoje buvo 10 271 registruotas LB narys. Lietuviai gyveno 155 vietovėse. 1964 m. buvo 3 096 nariai, pasiskirstę į 50 apylinkių (jau tada ne visi priklausė LB). 1967 m. priėmus naują statutą, buvo reikalaujama iš kiekvieno bendruomenės nario raštiško pareiškimo, kad nori ir toliau būti LB nariu. Nuo to laiko registruotų LB narių skaičius nuolat yra apie 1000. Vokietijoje, palaipsniui likviduojant DP stovyklas, baigėsi lietuvių kompaktiško gyvenimo būdas. Tik vienur kitur jie galėjo gyventi palyginti arti vienas kito specialiai užsieniečiams pastatytų gyvenamųjų namų kvartaluose.

2002 m. Vokietijos lietuvių bendruomenę vienijo 18 lietuviškų apylinkių (6-ojo dešimtmečio 2-oje pusėje jų dar buvo daugiau kaip 30). 2015 m. veikia – Berlyno, Bremeno,  Esseno-Mülheimo, Frankfurto, Hamburgo, Hageno, Hannoverio, Kölno-Bonnos, Leipzigo, Lübecko, Memmingeno, Müncheno, Nürnbergo, Rastatto, Romuvos, Saarlando, Salzgitterio, Schwetzingeno, Stuttgarto ir Wolfsburgo LB apylinkės, Toliau nuo šių centrų gyvenantys lietuviai yra įrašyti į Centrinę apylinkę, globojamą VLB valdybos. Formaliai registruotų narių yra per 1 500.

Politinė veikla

Politinės veiklos verpetai ypač įsisuko VLIK’ui persikėlus į JAV, kai Vokietijos lietuvių bendruomenei teko rūpintis ir visais su Lietuvos laisvės klausimu susijusiais reikalais. Buvo prisidedama prie politinių lietuvių išeivių žygių dėl Lietuvos laisvės, teikiama informacija apie Lietuvoje vykdomus persekiojimus.

Ne kartą VLB taryba ir valdyba kreipėsi į Europos Parlamentą, krašto vyriausybės ir parlamento narius prašydamos paremti Lietuvos pastangas. Norint atkreipti vokiečių visuomenės dėmesį į Lietuvą buvo rengiamos demonstracijos, organizuojami mitingai ir minėjimai, lankantis aukštiems Sovietų Sąjungos pareigūnams rengtos protesto akcijos. Šios pastangos ypač sustiprėjo Lietuvai žengiant laisvėjimo kryptimi. Taip Molotovo-Ribbentropo sutarties ir jos slaptųjų protokolų 50 metų sukakčiai paminėti 1989 08 23 buvo VLB ir VLJS valdybų surengtos plačios pabaltijiečių demonstracijos Vokietijos sostinės Bonnos centre. Lietuvių vardu kalbėjo Sąjūdžio atstovas Kazimieras Motieka. Vėliau, tragiškų 1991 m. sausio įvykių Lietuvoje metu sausio 13 d. vyko spontaniškos pabaltijiečių demonstracijos Kölne, Mannheime, prie Europos Parlamento Strasbourge ir kitur. Sausio 21 d. Bonnoje buvo surengtos didelės demonstracijos, kurių metu kalbėjo LR užsienių reikalų ministras A. Saudargas.

Lietuvoje prasidėjus Atgimimo sąjūdžiui, sustiprėjo ir VLB pastangos jai padėti. Iš pradžių išeivijoje nebuvo visai aišku, kaip reaguoti į netikėtus įvykius Lietuvoje. Įsidėmėtinas Vokietijos LB tarybos 1989 m. kovo 11 d. pareiškimas, kuris nubrėžė aiškias ir į ateitį nukreiptas pozicijas. 1990 – 1991 m., kai Vokietija dar nesiryžo užmegzti diplomatinių santykių su Lietuva, VLB valdyba įsteigė fondą “Pagalba Lietuvai”, kuris išlaikė Lietuvių informacinį biurą, vadovaujamą Seimo nario Antano Račo. Jam buvo padėta užmegzti ryšius su įtakingais Vokietijos politikais. Šie ryšiai davė pradžią Lietuvos Respublikos ambasados Vokietijoje veiklai.

Paskelbus nepriklausomos valstybės atkūrimą, VLB kreipėsi į šalies kanclerį H. Kohlį ir užsienio reikalų ministrą D. Genscherį prašydama jų faktiškai pripažinti Lietuvos nepriklausomybę ir kitais diplomatiniais būdais remti Lietuvos žmonių pastangas.

Sovietų Sąjungai pradėjus Lietuvos blokadą, Vokietijos lietuviai įsijungė į humanitarinės pagalbos akciją. Štai Lietuvių kultūros institutas per trumpą laiką suruošė ir į Lietuvą nusiuntė šešis transportus vaistų ir kitų medicinos reikmenų. Materialinę paramą organizavo ir įvairios bendruomenės apylinkės bei atskiri asmenys.

Vėlesniais  metais VLB stengėsi paveikti Vokietijos vadovybę, kad Lietuva būtų greičiau priimta į Europos Sąjungą ir NATO. Dėl to reguliariai  buvo susitinkama su politinių partijų lyderiais, prašoma jų paremti Lietuvos siekius.

Politinių partijų veikla Vokietijoje buvo mažiau reikšminga. Bene stipriausiai reiškėsi ir buvo pajėgiausi Europos lietuvių fronto bičiuliai. Jie reguliariai rinkdavosi į savo metines konferencijas, išlaikė informacinę tarnybą ELI (redaktoriai Mečys Musteikis, vėliau kun. Bronius Liubinas), leido savo informacinį biuletenį ir rūpinosi Europos lietuviškųjų studijų savaitėmis. Tam tikrų veiklos požymių rodė ir Vokietijos lietuvių socialdemokratų draugija, susiformavusi 1968 metais. Ji užsibrėžė tikslą skelbti socialdemokratų idėjas tarp lietuvių. Ji reiškėsi ir bendruomenės veikoje. Žymesni veikėjai buvo dr. Vytautas Bylaitis ir Kasparas Dikšaitis. Kitos partijos buvo atstovaujamos daugiau pavienių asmenų, pvz., krikščionys demokratai – dr. Petro Karvelio ir Juozo Kairio, LAS – Stepo Povilavičiaus-Vykinto, mažlietuviai – Erdmono Simonaičio ir kt.

Švietimas

Vokietijos lietuvių bendruomenės veikla buvo įvairiapusė, ir turtinga renginiais. Nemažai, ypač kultūrinės veiklos tradicijų, buvo perimta iš pabėgėlių stovyklose vykusio kultūrinio gyvenimo.

Švietimas tapo labai svarbiu VLB veiklos baru. Iki lietuvių emigracijos į kitus kraštus Vakarų Vokietijoje veikė 26 lietuvių gimnazijos, 14 progimnazijų, 5 profesinės ir 112 pradinių mokyklų. Prasidėjus emigracijai, sumažėjo mokinių skaičius, palaipsniui jos buvo užsidaromos.

Todėl VLB valdyba 1950 m. rugpjūčio 18 d. nutarė Diepholze steigti Vokietijos lietuviams gimnaziją su bendrabučiu. 1951 02 16 jai suteiktas Vasario 16-osios vardas. Ši gimnazija, nuo 1954 m. įsikūrusi Hüttenfelde, išsilaikė iki šių dienų. Ją iki 1968 metų administravo VLB valdyba. (plačiau žr.: Vasario 16-ji gimnazija).

Lietuviškos mokyklos Vokietijoje

1952 m. Vakarų Vokietijoje dar veikė 4 pradinės mokyklos su 86 vaikais (Wehnene, Diepholze, Memmingene ir Münchene) ir dvi lituanistinės mokyklos su 37 vaikais (Geestachte ir Neustadte). 1954 metais buvo 18 lituanistinių (šeštadieninių) mokyklų su 310 vaikų. 1960 – 1970 veikė 7 – 10 lituanistinių mokyklų. Jų skaičius nuolat mažėjo; nuo 1980 metų beliko viena – dvi (pastoviausiai ir ilgiausiai veikė Müncheno šeštadieninė mokykla, kur buvo ir vaikų darželis). Galop užsidarė visos ir tik sporadiškai tai čia, tai ten laikinai susiburdavo grupelės vaikų. Šiuo metu  (2015 m.) vėl veikia 10 lituanistinių mokyklų: Berlyne, Essen-Mülheime, Frankfurte, Hamburge, Hannoveryje, Hüttenfelde, Köln-Bonnoje, Münchene, Nürnberge ir Thüringijoje.
Lituanistinam švietimui padėjo ir vaikų vasaros stovyklos. Nuo 1951 m. jas organizavo Lietuvių katalikų sielovada (tėv. Alfonsas Bernatonis, kun. Antanas Bunga). Nuo 1960 m. stovyklų rengimą perėmė VLB valdyba. Be jų, Nordrhein-Westfalijos kraštas organizuodavo savo atskiras vaikų stovyklas (O. Böhmienė-Krutulytė, G. Šimkevičius). 1970 m. Romuvoje surengtas vaikų vasaros stovyklų rengėjų seminaras, o 1982 m. – tautinių šokių mokytojų kursai. Po ilgesnės pertraukos Vokietijos LB valdyba nuo 2014 m. vėl pradjo rengti vaikų vasaros stovyklas.

Kultūrinis gyvenimas

1951 m. buvo įsteigta Vokietijos lietuvių kultūros taryba, kuriai pavesta rūpintis kultūriniu gyvenimu. Tačiau ji platesnės veiklos neišplėtojo. Todėl kultūrinėmis iniciatyvomis turėjo rūpintis VLB valdyba. Vienas jos kultūrinių projektų – 1956 m. Romuvoje surengtos kultūros dienos. Renginys puikiai pavyko, todėl buvo sumanyta tokias kultūros dienas tęsti. 1961 m. jos vyko Hannoveryje. 1963 m. Karlsruheje įvyko lietuvių liaudies dainų ir šokių šventė. Beveik kasmet organizuotos kultūrinės kelionės po apylinkes su dainininkais, aktoriais ir menininkais.

Kitas didelis metinis renginys Vokietijoje – centrinis Vasario 16-osios minėjimas, rengiamas nuo 1961 m. Iš pradžių minėjimas rengtas skirtinguose miestuose, o nuo 1980 m. jis vyksta Hüttenfelde. Pirmoji šventė įvyko Frankfurte, vėliau su plačia menine programa minėjimai buvo rengiami Hamburge, Stuttgarte, Mannheime, Heidelberge, Mainze ir kt., o paskutiniais dešimtmečiais – Hüttenfelde. Tokių minėjimų tikslas buvo ir yra pirmiausia kreiptis į vokiečių visuomenę. Todėl į juos kviečiami aukšti Europos Parlamento, Vokietijos valdžios ir politinių partijų atstovai ir keliami Lietuvos laisvės, o dabar – politinės paramos Lietuvai klausimai. Į minėjimus susirenka 500 – 1000 įvairių kraštų lietuvių ir kitataučių. Meninę programą minėjimuose atlieka iškilūs išeivijos ir Lietuvos muzikai, solistai ir grupės bei Vasario 16-osios gimnazijos mokiniai.

Reprezentaciniai plataus masto minėjimai, pvz. 1941 m. birželio trėmimų metinių minėjimo, buvo rengiami dažnai kartu su latviais ir estais jau nuo 1952 metų.

Į Europos lietuvių fronto bičiulių (ELFB) nuo 1954 m. rengiamas studijų savaites greitai įsitraukė ir kitos lietuvių organizacijos, tad jos palaipsniui peraugo į Europos lietuviškųjų studijų savaites. Studijų savaitės turėjo paskirtį sutelkti išsibarsčiusius po įvairias vietoves ir kraštus lietuvius inteligentus nors vienai savaitei per metus, kad galėtų kartu gvildenti įvairias su Lietuvos istorija, padėtimi, tarptautine politika, apskritai su visais žmogaus gyvenimo klausimais susijusias temas. Kartu buvo rengiami lietuvių muzikų ir dainininkų koncertai, dailininkų darbų parodos. Prisimintinas 1989 m. Gotlando saloje įvykusios XXVI ELSS dalyvių pareiškimas, kad visų lietuvių svarbiausias tikslas yra laisvos ir nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimas. Šį pareiškimą pasirašė septyni išeivių ir Lietuvos veiksnių bei organizacijų atstovai. Nuo 1962 m. studijų savaites globoja, o patarąjį dešimtmetį ir faktiškai rengia Vokietijos LB valdyba. Iki 1974 m. jos vyko Vokietijoje, vėliau pakaitomis – vis kitame Europos krašte (Austrijoje, Didžiojoje Britanijoje, Italijoje, Prancūzijoje, Šveicarijoje, Švedijoje). 2001 ir 2002 metais, talkinant Lietuvių išeivijos institutui Kaune, ELSS vyko Lietuvoje. Jubiliejinė ir paskutinė, 50-oji, įvyko 2004 metais Hüttenfelde, Vokietijoje.

Studijų savaičių iniciatoriai ir pagrindėjai buvo prof. dr. Antanas Maceina, prof. dr. Zenonas Ivinskis, dr. Jonas Grinius, vėliau stipriai angažavosi dr. Kajetonas J. Čeginskas, Vincas Natkevičius ir dr. Jonas Norkaitis, o paskutiniais metais – prof. dr. Egidijus Aleksandravičius ir Artūras Hermanas. Studijų savaitės turėjo daug talkininkų, tačiau didžiausią organizacinio darbo naštą nešė Alina Grinienė.

Aktualius bendruomenės gyvenimo klausimus aptaria apylinkių pirmininkai, lietuvių įstaigų ir organizacijų vadovai, kiti aktyvesni nariai, mokytojai, susirinkę į VLB darbuotojų suvažiavimus. Pirmasis suvažiavimas įvyko 1955 m. Iš pradžių suvažiavimai vyko kas dveji metai, vėliau – kasmet. Suvažiavimuose išklausoma praėjusių metų veiklos ataskaita, diskutuojama kitais rūpimais klausimais. Dažnai kviečiamas lietuvis politikas ar ambasadorius padaryti pranešimą aktualiu klausimu, vakare surengiama meninė programa. Paskutiniais metais darbuotojų suvažiavimus rengia vis kita Bendruomenės apylinkė.

Jau minėjome, jog Vokietijoje įvairiomis progomis susitikdavo viso pasaulio lietuviai. Visgi į Romuvą dažniau susirinkdavo Europos kraštų lietuvių atstovai. Pirmasis Europos LB pirmininkų suvažiavimas įvyko 1952 metais Londone, antrasis –1953 m. Hannoveryje, Vokietijoje. Jie vyko su pertraukomis iki 1956 m. vis kitame Europos krašte. 1978 m. suvažiavimai Vokietijos LB valdybos buvo vėl atgaivinti. Tada susirinko Belgijos (S. Baltus), Didžiosios Britanijos (S. Kasparas), Šveicarijos (dr. A. Kušlys), Prancūzijos (kun. J. Petrošius), Vokietijos (J. Sabas) pirmininkai bei PLB vicepirmininkas V. Kleiza. Nuo tada iki Lietuvos nepriklausomybės EP suvažiavimai vyko kasmet, dažniausiai studijų savaičių metu, dalyvaujant PLB valdybos atstovams.

Paminėtinas – ir kitas didelis renginys – tai Europos lietuvių dienos, kurios vyko 1989 m. birželio 23 – 26 d. Lampertheim-Hüttenfelde. Jų metu pašventinta naujai atstatyta Romuvos pilaitė ir ten įrengta katlikų koplyčia, veikė Europos lietuvių dailininkų paroda, vyko Nelės Paltinienės ir Nijolės Tallat-Kelpšaitės, taip pat liaudies dainų ir šokių koncertas, kuriame dalyvavo trys ansambliai iš Didžiosios Britanijos ir Hamburgo, Müncheno/Memmingeno ir Vasario 16-osios gimnazijos tautinių šokių grupės, gimnazijos choras ir orkestras. ELD metu taip pat vyko ir Europos LB pirmininkų suvažiavimas, kuriame dalyvavo PLB pirmininkas dr. Vytautas Bieliauskas, Sąjūdžio pirmininkas prof. Vytautas Landsbergis ir kt. EL dienose dalyvavo daug aukštų vietos bei federalinių vokiečių politikos atstovų ir per 500 tautiečių.

Simbolinis ir reikšmingas buvo pirmasis Pasaulio lietuvių bendruomenių vadovų suvažiavimas 1991 m. Tada pirmą kartą susitiko Lietuvių bendruomenės vadovai iš Vakarų ir Rytų bei organizacijų atstovai iš pačios Lietuvos. Nuo tada reguliarių Europos lietuvių bendruomenės pirmininkų suvažiavimų Vokietijoje jau nebuvo rengiama.

Išskirtinis PLB pirmininkų suvažiavimas buvo organizuotas 1999 m., minint Lietuvių Chartos 50-metį. Jame dalyvavo Lietuvos Respublikos Prezidentas Valdas Adamkus, PLB ir PLJS valdybos, 21 lietuvių bendruomenės vadovai ar jų atstovai, daug svečių. Kartu vyko EL studijų savaitė, PLB valdybos, kraštų pirmininkų, PLJS valdybų pirmininkų ir kviestų organizacijų atstovų suvažiavimas, Chartos iškilmingas minėjimas, M. K. Čiurlionio menų gimnazijos styginių instrumentų ansamblio koncertas, paroda “Išeivijos lietuvių dailė” (organizavo Edmundas Jankūnas), paroda “Lietuvių kultūrinio gyvenimo už tėvynės ribų 1944-1949 m. atspindžiai” (parengė Liudas Kairys), Pasaulio LB fotonuotraukų paroda (parengė Marija Dambriūnaitė-Šmitienė).

Minėjimus, šventes ir kitus kultūrinius renginius rengia taip pat atskiros apylinkės, o anksčiau – ir Vokietijos LB valdybos įgaliotiniai prie kraštų vyriausybių. Pagrindiniai renginiai: Vasario 16-osios, Lietuvos kariuomenės šventės, Birželio trėmimų ir proginiai minėjimai. Apylinkėse švenčiama Motinos diena, Kalėdų eglutė, Joninės, organizuojami sekmadieniniai susitikimai, regioniniai sąskrydžiai. Paskutinį dešimtmetį įvairose Vokietijos vietovėse ypač pagausėjo renginių, kuriuose menines programas atlieka Lietuvos

Kai kuriose apylinkėse ilgesnį laiką išsilaikė ir veikė šokių ir dainų grupės: “Darnos” choras Memmingene (vad. Motiejus Budriūnas), Darbo kuopų prie amerikiečių armijos vyrų choras (vad. Faustas Strolia), kvintetas “Baltija” (Nordrhein-Westfalijoje), Rastatto vyrų penketukas, o Vasario 16-osios gimnazijos choras (vad. Kazys Motgabis, Arvydas Paltinas, Gintaras Ručys), ilgai veikė tautinių šokių grupės – Münchene, Memmingene, Hamburge, Nordrhein-Westfalijoje ir Vasario 16-osios gimnazijoje.

Vokietijoje gyveno ir reiškėsi (be ankščiau minėtų) kultūros darbuotojai:

rašytojai: Jonas Grinius, Antanas Maceina (Jasmantas), Eglė Juodvalkė, Aldona Gustas, Juta Noak-Vaitkus ir kt.;

dailininkai: Alfonsas Krivickas, Alfonsas Dargis, Tadas Burba, Ingrida Suokaitė-Helmer, Edmundas Kaciucevičius, Jūratė Lemkienė, Meilė Veršelienė;

operos solistai: Lilija Šukytė (sopranas), Ričardas Daunoras (bosas), Violeta Hermanaitė-Sarach (mezo sopranas), Vilija Mozūraitytė (altas);

estrados dainininkai: Anelė Valaitytė, Nelė Paltinienė, Vida Olschan-Vaitkutė, Asta ir Andy Šalčiai;

instrumentalistai: Dovydas Geringas (violončelistas), Petras S. Odinis (fleitistas), Raminta Lampsatytė-Kollars (pianistė, akompaniatorė), Henriette Mozuraitytė (smuikininkė), Vytenis Vasiliūnas (vargonininkas).

Reikia pažymėti, kad pastarąjį dešimtmetį nemažai solistų ir instrumentalistų iš Lietuvos dirba Vokietijos operose ir orkestruose. Jie dažnai atliekamenines programas lietuvių renginiuose.

Spauda

Vokietijoje, pabėgėlių stovyklose, daug dėmesio buvo skirta lietuviškos spaudos leidybai. Stovyklų periodinė spauda buvo labai gausi ir ne tik informacinio pobūdžio; netrūko kultūos, analitinių leidinių, kuriuose gilintasi ne tik tų dienų realijas, bet ir prieškario Lietuvos kultūrinius ir visuomeninius procesus. Kartu su pagrindiniu lietuvių emigrantų srautu daugelis tų leidinių persikėlė į JAV, kiti leidiniai nustojo gyvavę.

Kurį laiką VLB valdyba dar išlaikė ir savo leidyklą “Bendrija”, kuri išleido kelias knygas. Ilgiausiai čia leidžiamas leidinys – “P.L.B. Vokietijos LB valdybos informacijos”, pasirodęs 1951 m. balandžio 1 d. Pirmajame numeryje buvo paaiškinta, kodėl jos pradėtos leisti: “Iš įvairių lietuviškų laikraščių redakcijų teko girdėti nusiskundimus, kad jos stokojančios informacijų apie lietuvių tremtinių gyvenimą Vokietijoje. Tai spragai užpildyti PLB Vokietijos krašto valdyba nutarė leisti ir siuntinėti redakcijoms mėnesinį biuletenį…” Leidinys pasiekė ne tik lietuviškas redakcijas, bet ir kitų kraštų lietuvių bendruomenes, pavienius asmenis. Iš pradžių ji dienos šviesą išvysdavo vieną kartą per mėnesį, vėliau – kas dvi savaitės, nuo 1953 m. – vieną kartą per savaitę, nuo 1955 m. – kas mėnesį, o pastaraisiais metais – kas trys mėnesiai. Iki 2016 m. pradžios išleisti  558 numeriai. “Informacijas” redagavo įvairūs asmenys, ilgiausiai – nuo 1968 m. vidurio iki 1994 m. – Justinas Lukošius Pastaraisiais metais jas redaguoja Agnė Ručytė..

Keletą metų (1951–1953) VLB valdyba leido informacinį biuletenį vokiečių kalba (pasirodė 13 numerių). Jis buvo sustabdytas, kai pradėjo eiti “ELTA-Pressedienst” leidinys. Pradžioje, iki 1967 m., jį leido VLIKas (red. Vytautas Alseika), vėliau, iki 1973 metų pradžios – Eltos draugija (red. Valteris Banaitis ir kt). Nuo 1983 m. rudens iki 1991 m. pabaigos tuo pačiu pavadinimu vėl VLIKo buvo leižiamas Kazio Barono redaguojamas trimėnesinis žinių biuletenis.

Informacinius lapelius leido ir atskiros lietuvių bendruomenės apylinkės (Hamburgo, Stuttgarto, Frankfurto, Müncheno, Romuvos ir kt.). Modernėjant žiniasklaidos būdams, atsirado ir elektroniniu būdu teikiama informacija. Savo tinklalapius turi beveik visos LB apylinkės.

Be to, paminėtini ir visuomeninių organizacijų leidiniai, kuriuos redagavo, redaguoja ar kuriuose kitokiu būdu bendradarbiauja VLB nariai. Tai Vokietijos lietuvių katalikų 1971–1990 m. leista “Krivūlė”, evangelikų “Svečias”, evangelikų sekmininkų laikraštėlis “Išganymo žinia”, (red. Stasys Tautvaišas), Vokietijos studentų ateitininkų sąjungos laikraštėlis “Ateitin! (1959–1969)”, kurį laiką K. Šimanausko leidžiamas “Lietuvių žodis”, kun. K. Senkaus – “Limokūda”, Heidelbergo studentų grupės – „Jaunimo balsas”, ELF bičiulių – “Europos LF bičiulis”, Lietuvių moterų klubų federacijos (veikia nuo 1947 m.) leidinys “Mūsų žinios”, Pabaltijiečių krikščionių studentų sąjungos “Annabergo lapelis”, o nuo 1992 m. metraštis “Annaberger Annalen”, Vasario 16-osios gimnazijos metraštis (1953 ir nuo 1982 m. leidžiamas kasmet), gimnazijos ateitininkų leidinys “Bokšto šešėly”, skautų “Gairelė”, Jaunimo sąjungos “Jaunimo žodis”, “Kontaktas”, “Kibirkštis”, “Kibirkštėlė” ir kt. Lietuvių kultūros institutas 1985-2010 m. leido savo metraštį “Suvažiavimo darbai” su metiniuose suvažiavimuose skaitytų paskaitų testais.

Jaunimas

Nuosekliausiai Vokietijos lietuvių jaunimo veikla rutuliojasi Vasario 16-osios gimnazijoje. Čia veikia Vyskupo Motiejaus Valančiaus moksleivių ateitininkų kuopa, evangelikų “Jaunimo ratelis”, skautų “Aušros tuntas”. Apie 1960 m., kai pradėjo vėl veikti Vokietijos studentų ateitininkų ir Vokietijos lietuvių studentų sąjungos, suaktyvėjo jau gerokai nusilpusi lietuvių studentų veikla. Gaila, jog šios sąjungos aktyviai reiškėsi tik dešimt metų, vėliau veikla nuslūgo. Tolesnė jaunimo veikla nepasklido į atskiras organizacijas, bet labiau telkėsi apie Jaunimo sekciją ir naujai įsikūrusią Jaunimo sąjungą.

Rengdamasis pirmajam Pasaulio lietuvių jaunimo kongresui, 1965 m. Vokietijos lietuvių jaunimas įkūrė Jaunimo metų komitetą. Jo pirmininkas – Vingaudas J. Damijonaitis, nariai – Vincas Bartusevičius ir Fricas Skėrys. Po kelerių metų iš komiteto narių prie VLB susiformavo Jaunimo sekcija (1967 m.), kuri suvienijo ir į veiklą įtraukė šalyje veikusias jaunimo organizacijas ir jaunimu besirūpinančių įstaigų atstovus. Jaunimo sekcija buvo gana veikli: 1967 m. pabaigoje surengė jaunimo vadovų kursus, kitais metais – Europos lietuvių jaunimo sąskrydį, 1970 m. – jaunimo vasaros stovyklą ir kt.

1974 m. jaunimo suvažiavimo metu Jaunimo sekcija persitvarkė į Vokietijos lietuvių jaunimo sąjungą, kuri veikė pagal PLJS statutą. Jo reikalavimai labiau atitinka jaunimo veiklos daugelyje pasaulio šalių sąlygas (numatyta, kad sąjungai priklauso atskiri asmenys, o ne organizacijos).

VLJS rūpinosi įvairiais renginiais jaunimui. Tuo tikslu buvo organizuotos diskusijos, seminarai, stovyklos, plėtojama leidyba: tai “Jaunimo žodis”, “Kontaktas”, “Kibirkštis”, “Kibirkštėlė”, “VLJS žinios” ir kt. 1982 m. išleista dainų knygelė su gaidomis “Subatos vakarėlį”, o 1990 m. leidinėlis “Studijavimo galimybės Vakarų Vokietijos aukštosiose mokyklose bei universitetuose”. Didelę VLJS veiklos dalį užima politinis darbas. Sąjungos valdyba kasmet rengia politinį seminarą, į kurį kviečia žinomus išeivijos ir Lietuvos asmenis. VLJS turėjo savo atstovų visuose PLJS kongresuose.

Bene svarbiausias VL jaunimo sąjungos renginys – 1979 m. Europoje vykęs Pasaulio lietuvių jaunimo ketvirtasis kongresas, kuriame dalyvavo 13 šalių atstovai. Daug darbų gulė ant Ruošos komiteto pirmininko Andriaus Šmito pečių. Svarbiausias renginio įvykis – studijų dienos. Jų programa buvo padalyta į politinę, visuomeninę ir kultūrinę sritis. Kongreso svarstybų tikslas buvo naujai pagrįsti lietuvių jaunimo veiklą besikeičiančiomis sąlygomis. Prieš tai D. Britanijoje kongreso dalyviams buvo surengta aštuonių dienų stovykla.

1989 m. liepos 7–9 d. Hüttenfelde įvyko PLJS sąskrydis, kuriame pirmą kartą oficialiai susitiko išeivijos ir Lietuvos jaunimas. Tris dienas buvo aptariami jaunimui svarbūs klausimai. Daug dėmesio skirta Lietuvos ir išeivijos jaunimo bendradarbiavimo galimybėms. Priimtame pareiškime pabrėžta, kad bendras lietuvių jaunimo tikslas yra nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimas. Taip pat buvo priimtas pareiškimas ir dėl Molotovo-Ribbentropo pakto. Šiuos pareiškimus pasirašė 77 jaunimo atstovai iš 11 kraštų, tarp jų buvo 20 Lietuvos nevalstybinių organizacijų atstovų.

Ne mažiau svarbus buvo 1993 m. gegužės mėn. Bonnoje vykęs VLJS suvažiavimas. Jo metu buvo diskutuota apie Pabaltijo kraštus, jų santykius su kaimyninėmis valstybėmis ir padėtį Rytų Europoje, apie lietuvių padėtį atskiruose kraštuose, kalbėtasi ir  apie būsimą Pasaulio lietuvių jaunimo kongresą. Renginyje dalyvavo neseniai susikūrusių lietuvių bendruomenių jaunimo atstovai iš Rytų Europos, dėl daromų kliūčių kiek pavėlavusios atvyko ir Sibiro lietuvių jaunimo atstovės.

1997 m. išrinktos Pasaulio LJS valdybos branduolį sudarė Vokietijos lietuviai (pirmininkas Rimas Baliulis). Ir tolesniu metu Vokietijos lietuvių jaunimo sąjunga yra viena aktyviausių PLJS narių. PLJS XI kongresą, kuris vyko 2003 m. Lietuvoje, Lenkijoje ir Vokietijoje, rengti buvo patikėta Vokietijos LJ sąjungai. 2003 m. naujai išrinktai PLJS valdybai vadovavo Dalia Henke. 2014 m. PLJS pirmininku išrinktas Vokietijos JS narys Simonas Černiauskas.

Sielovada

Lietuvių kunigų įnašas į lietuvių bendruomenės, kaip pasauliečių organizacijos, veiklą buvo visada labai didelis. Jie gali lygintis su iškiliausių veikėjų Vokietijoje darbais, juos kai kur net ir pralenkdami. Dvasininkai – tai lietuviškos veiklos centrai, iš kurių impulsai ėjo tiek į lietuvius, tiek į kitataučių visuomenę. Apie lietuvių kunigų laikomas pamaldas visą laiką sukosi ir bendruomenių veikla, ypač mažesnėse apylinkėse.

Nuo pat išeivijos pradžios katalikų religiniu aptarnavimu rūpinosi Lietuvių katalikų sielovada. Jos vedėjai – delegatai buvo: iki 1950 m. kan. Feliksas Kapočius, iki 1965 m. tėv. Alfonsas Bernatonis, OFM Cap., (+ 1988), iki 1969 m. prel. dr. Jonas Aviža (+1983), iki 1985 m. tėv. dr. Konstantinas Gulbinas, OFM Cap.(+1997), iki 2000 m. prel. Antanas Bunga (+2001 ), kun. Alfonsas Kelmelis. ir kun. Vidas Vaitiekūnas
Sielovadoje, be vedėjų, dar darbavosi: Šiaurės Vokietijoje – legendinis kun. dek. Vaclovas Šarka, Oldenburge – kun. Petras Girčius, Stuttgarto apylinkėse – prel. Kazimieras Senkus, Memmingene – kun. Augustinas Rubikas, kun. dr. Jonas Petraitis, Pietryčių Vokietijoje – kun. Domininkas Kenstavičius, Vasario 16-osios gimnazijoje – kun. Bronius Liubinas, kun. dr. Ladas Gronis, kun. Jonas Riaubūnas, kun. Juozas Navickas, kun. Jonas Dėdinas, kun. Edis Putrimas, kun Alfonsas Kelmelis ir kiti.

Vakarų Vokietijoje, Bad Wörishofene veikė Vakarų Europos lietuvių sielovados centras, įkurtas 1965 m. Europos lietuvių vyskupo dr. Prano Brazio (+1967). Jo įpėdiniu paskirtas vysk. dr. Antanas Deksnys 1984 m. išėjo į pensiją (+1999). Nuo tada Europai vyskupas nebuvo skiriamas (visos lietuvių išeivijos reikalams paskirtas vysk. Paulius Baltakis. Jam išėjus į pensiją – prel. Edis Putrimas).

Vakarų Europos lietuvių sielovada leido savo leidinį “Krivulė”, kurį pradžioje redagavo prel. Petras Celiešius ir kun. Rapolas Krasauskas, vėliau kun. Bronius Liubinas ir Vincas Natkevičius, o “Krivulę” leidžiant jau Vokietijos kat. Sielovadai – prel. Antanas Bunga.

Šalia smulkesnių renginių, studijų dienų, kunigų konferencijų, vaikų vasaros stovyklų, Sielovada rengė ir didelius religinius tautinius renginius.

Plačiai Vokietijoje paminėti šv. Kazimiero jubiliejiniai metai. 1984 m. balandžio 8 d. Bad Wörishofene įvyko iškilmingos pontifikalinės šv. Mišios, kurias laikė Augsburgo vyskupijos ordinaras vysk. Josef Stimpfle, Vakarų Europos lietuvių vysk. dr. Antanas Deksnys, šv. Kazimiero kolegijos Romoje rektorius prel. Ladas Tulaba ir kiti lietuvių ir vokiečių kunigai. Iškilmingame pobūvyje paminėta šv. Kazimiero reikšmė. Spalio 6 d. Lietuvos globėjo garbei vyko pamaldos Kölno katedroje, po jų – iškilmingas minėjimas. Renginyje dalyvavo lietuvių iš visos Vokietijos. Mažesni šv. Kazimiero minėjimai vyko ir kituose Vokietijos miestuose.

Pagrindinis Vokietijos lietuvių Lietuvos krikšto 600 m. jubiliejaus minėjimas įvyko 1987 m. spalio 25 d. Mainze. Svarbiausias įvykis buvo koncelebracinės pontifikalinės mišios Mainzo katedroje. Jas laikė ir pamokslą pasakė Vokietijos vyskupų konferencijos pirmininkas ir Mainzo vyskupas dr. Karl Lehman. Jam talkino Vakarų Europos lietuvių vyskupas dr. Antanas Deksnys ir 11 kunigų. Dižioji Mainzo katedra buvo pilna žmonių. Iškilmingoje akademijoje, dalyvaujant daugeliui aukštų dvasininkų bei pasauliečių, paskaitą apie Lietuvos krikštą skaitė prof. dr. Paulius Rabikauskas, SJ, koncertavo solistė Lilija Šukytė, paveikslų, dokumentų ir liaudies dirbinių parodą suruošė kun. Kazimieras Senkus. Po pamaldų Vasario 16-osios gimnazijos tautinių šokių grupė pasirodė katedros aikštėje. Vokietijos vyskupų konferencija Lietuvos krikšto jubiliejaus proga išleido atskirą savo pareiškimą, o jubiliejinio renginio komitetas – Antano Maceinos veikalą “Ora et labora”.

Lietuvos krikšto jubiliejus taip pat paminėtas surengti Hüttenfelde (apyl. valdybos), Lübecke (apyl. valdybos), Stuttgarte (kun. Kazimiero Senkaus), Hamburge, Essene ir Ottobeurene (pastarosiose vietovėse kun. Antano Bungos). Surengta taip pat ir Vokietijos lietuvių katalikų kelionė į Romoje vykstančias Lietuvos krikšto iškilmes.

Evangelikais rūpinosi Lietuvių evangelikų liuteronų bažnyčia Vakarų Vokietijoje. Jos senjorais yra buvę iki 1981 m. kun. Adolfas Keleris (+1983), iki 1985 m. kun. Jazeps Urdze (+1985), nuo tada Bažnyčios valdybos pirmininke buvo Tamara Schmidt (Kelerytė) (+). Pastoracijoje darbavosi kun. Adomas Geležinius (+), kun. Fricas Skėrys (+), kun. Martynas Klumbys (+), kun. Jonas Stanaitis (+). Šiuo metu (2015) dirba kun. Valdas Jelis, Hagene, kun. Ričardas Baliulis, Hamburge ir kun. diak. Bernhardas Schmidtas, Bad Zwischenahne.

Vyko lietuvių evangelikų liuteronų jaunimo ir šeimų suvažiavimai, poilsio dienos Annaberge, sąskrydžiai Šiaurės Vokietijoje, lietuvių evangelikų liuteronų kunigų ir bažnyčios darbuotojų suvažiavimai, jaunimo ekskursijos ir kt. Evangelikai liuteronai leido laikraštį “Svečias” (redagavo Fricas Šlentneris).

Kitos įstaigos ir organizacijos

Vokietijos lietuviai intelektualai įsitraukė į mokslinio pobūdžio institucijas, dirbo mokslinį darbą. Viena pirmųjų tokių institucijų buvo Baltų tyrimų institutas, išaugęs iš Pabaltijo universitete veikusio Baltų instituto. 1949 m. universitetas nustojo veikti, o bibliotekos fondus ir kitą inventorių perdavė institutui. Jame dirbo istorikas Zenonas Ivinskis, daug prisidėjęs prie mokslo leidinių “Acta Instituti Baltici” ir “Commentationes Balticae” pasirodymo. Profesoriaus mirtis sudavė smūgį pačiam institutui – nutrūko leidyba, institutas nustojo gyvuoti. Kiti žymesni mokslo darbuotojai Vokietijoje buvo: prof. dr. Antanas Maceina, prof. dr. Antanas Rukša, dr. Jonas Grinius, dr. Povilas Reklaitis, dr. Kajetonas J. Čeginskas, Vincas Natkevičius, M.A., kun. Augustinas Rubikas, prof. dr. Vytenis Vasyliūnas, prof. dr. Gerardas Bauras, dr. Vilius Lėnertas, dipl.-bibl. Artūras Hermanas ir kt.

1960 m. Königsteine buvo įkurtas Institutum Balticum. Jo leidinyje (metraštyje, eina nuo 1962 m.) “Acta Baltica” bendradarbiauja ir lietuviai. Jų pastangomis institutas išleido Lietuvių Katalikų Bažnyčios kroniką vokiečių kalba.

1981 m. buvo įkurtas Lietuvių kultūros institutas (vedėjas dr. Vincas Bartusevičius). Jo tikslai: 1) Rūpintis, kad būtų išgelbėtas nuo pražūties lietuvių kultūrinis palikimas Vokietijoje. Tam buvo įkurtas Lietuvių archyvas, saugantis tiek bendrųjų lietuvių organizacijų, tiek atskirų apylinkių, tiek pavienių asmenų archyvinę medžiagą; 2) Išlaikyti centrinę lituanistinę biblioteką, kuria galėtų naudotis visi suinteresuotieji asmenys, ypač rašantieji mokslinius darbus lietuviškomis temomis (bibl. vedėjas dipl. bibl. Artūras Hermanas); 3) Rengti mokslines konferencijas, kuriose galėtų susitikti lietuviai mokslininkai, gyvenantys išeivijoje ir Lietuvoje, ir lietuviška tematika besidomintys vokiečiai bei kiti svetimtaučiai (2013 m. rengiama 33-ioji); 4) Leisti mokslinius leidinius lietuvių ir vokiečių kalbomis (iki 2010 m. išleisti 24 „Suvažiavimo darbai“ tomai ir 9 LKI leidinių serijos leidinėliai).

Baltiečių draugija Vokietijoje (Baltische Gesellschaft in Deutschland), įkurta 1955 metais, buvo aktuali ypač pirmaisiais pokario dešimtmečiais. Draugijos tikslas – skleisti žinias apie Pabaltijo kraštų kultūrą, jų istoriją ir dabartį. Draugija jungia estus, latvius, lietuvius ir jiems simpatizuojančius vokiečius. Kasmet Lüneburge rengia mokslines konferencijas. Nuo 1955 m. leidžia žurnalą “Mitteilungen aus baltischem Leben”, tiražas 1000 egz. 1956 – 1965 Stuttgarte, Bremene, Münsteryje ir kt. miestuose surengė kultūros dienas. Iš lietuvių draugijoje daugiausia reiškėsi Valteris Banaitis, Juozas Bataitis,  dr. Albertas Gerutis, dr. Jonas Norkaitis ir dr. Povilas Reklaitis.

1975 metais įkurta Lietuvių kultūros draugija (LKD) (pirm. dr. Alina Weigel, vėliau Algirdas Palavinskas) siekė ugdyti ir puoselėti lietuvių kultūrą tarp tautiečių ir svetimtaučių. Organizavo suvažiavimus, koncertus, meno parodas.

Interesų, amžiaus ir kt. pagrindu veikia dar keletas organizacijų. Paminėtina Pabaltijiečių krikščionių studentų sąjunga (PKSS) (kūrėjas ir ilgametis gen. sekr. kun. J. Urdze iki 1985 m., vėliaui Andrejs Urdze), šaukianti ekumeninius bei pabaltijiečių jaunimo suvažiavimus. 1985 – 1989 m. leido metraštį “baltisches jahrbuch”. Jos lietuvių literatūros būrelis (vad. Artūras Hermanas) ilgą laiką po du kartus per metus rengė lietuvių autorių kūrinių aptarimus ir leido metraštį “Annabergo lapelis”. Nuo 1992 m. eina Artūro Hermano ir Annemarie Lepa redaguojamas lietuvių ir vokiečių santykiams nagrinėti metraštis vokiečių kalba “Annaberger Annalen”.

Vokietijos ateitininkai (pirm. dr. Jonas Norkaitis, nuo 1983 m. – Marija Dambriūnaitė-Šmitienė) vienija Vokietijoje gyvenančius sendraugius, studentus ir moksleivius ateitininkus. Kasmet vyksta ateitininkų suvažiavimai, minėjimai, ekskursijos ir kt.

Jono Glemžos įkurta ir iki 1988 m. jo vadovaujama šalpos draugija “Labdara” šelpia į vargą patekusius tautiečius, ypač moksleivius ir Lenkijos lietuvius. Nuo 1988 m. iki savo mirties 2006 m. jai vadovavo Arminas Lipšys.

Nuo 1947 m. aktyviai veikė Vokietijos lietuvių moterų klubų federacija, ilgus metus jungusi septynių miestų lietuves. Pastaraisiais metais, mirus jos ilgametei pirmininkei Eugenijai Liucienei, federacijos veikla susilpnėjo, liko tik keli aktyvūs vienetai, (pvz., Romuvos, Hamburgo moterų klubai). kurie su laiku taip pat  likvidavosi.

Žvelgiant į ateitį, vienas pagrindinių VLB uždavinių bus į bendruomenės gyvenimą įtraukti naujus ateivius, jaunus žmones ir sudominti juos bendruomenės tikslais. Kai kuriuose skyriuose (Hamburgo, Frankfurto, Bonn-Kölno, Berlyno, Hageno, Saarlando ir kt.) tai jau pavyko pasiekti; jau matomi rezultatai, pasireiškiantys tų skyrių aktyvesniu gyvenimu. Daugėjant tokių skyrių, stiprėtų pati VLB. Juk harmoningai jungiantis vyresniųjų narių patirčiai su jaunųjų energija ir atkaklumu, visiems brangus kūrinys – Lietuvių bendruomenė – skaičiuotų vis naujus gyvavimo dešimtmečius.