LIETUVIŲ VASARIO 16-OSIOS GIMNAZIJA

Andrius Šmitas (+)

Pradžia

Nors lietuvių pabėgėlių po Antrojo pasaulinio karo buvo kur kas mažiau negu kitų rytų europiečių Vakarų Vokietijoje, bet tik lietuviai ir vengrai sugebėjo čia iki šių dienų išlaikyti savo gimnaziją. Lietuvių gimnaziją įkūrė Prano Zundės vadovaujama Vokietijos LB valdyba tuo metu, kai dėl prasidėjusios iš Vokietijos emigracijos lietuvių stovyklose veikiančios mokyklos viena po kitos užsidarė. Gimnazija įkurta Diepholze, kur buvusiose kareivinėse buvo pakankamai vietos mokyklai ir bendrabučiui. 1951 m. vasario 16 d., švenčiant Lietuvos Nepriklausomybės dieną, mokyklai buvo suteiktas Vasario 16-osios vardas, kuris ir apibrėžė gimnazijos tikslą. Ši diena yra oficialus mokyklos gimtadienis.

Mokiniai

Iš pradžių šioje gimnazijoje mokėsi tik Vokietijos lietuvių jaunimas. Tai buvo vargingų šeimų vaikai, kurių tėvai dėl ligos ar kitų priežasčių negalėjo emigruoti. Šiems jaunuoliams gimnazija buvo išganymas, nes į vokiečių gimnazijas jie dėl savo socialinės kilmės ir būklės nebūtų patekę. Gimnazija darbą pradėjo turėdama 30 mokinių. Greitai moksleivių skaičius išaugo per 200. 1954 m. pradžioje į nuosavas patalpas Hüttenfelde persikėlė jau tik 156 mokiniai. Mokinių skaičius kasmet mažėjo. 1982 m. teliko 53 mokiniai, kurių tik 40 buvo iš Vokietijos. Po to mokinių skaičius vėl padidėjo, ypač padaugėjo mokinių iš kitų Europos kraštų. Nuo 1970 m. lankyti gimnaziją pradėjo daugiau mokinių ir iš užjūrio. Mokiniai iš Pietų Amerikos ir Australijos atvykdavo jau savo kraštuose baigę gimnazijas ir čia mokėsi tik lituanistinių dalykų. Šiaip buvo dėstoma pagal vokiečių gimnazijų programą. Dabar gimnaziją lanko Vokietijos, Lietuvos, Lenkijos ir Pietų Amerikos lietuvių jaunimas. Nuo 1999 m. į gimnaziją priimami ir vokiečiai. Jie lanko paralelines klases. Mokinių skaičius išaugo iki 190, išjų 110 yra lietuviai.

Be minėtų kraštų, gimnaziją yra lankę jaunuoliai iš Anglijos, Belgijos, Olandijos, Prancūzijos, Švedijos, Šveicarijos, Austrijos, Italijos, JAV, Kanados, Brazilijos, Argentinos, Kolumbijos, Venesuelos, Urugvajaus, Dominikos Respublikos ir Malio. Nenuostabu, kad daug buvusių mokinių reiškiasi šių kraštų lietuvių veikloje. Pavyzdžiui, Vokietijos LB valdybos ir tarybos narių daugumą sudaro buvę šios gimnazijos auklėtiniai. Ryškiausiai gimnazijos įtaka jaučiama Pietų Amerikoje, kur buvusių Vasario 16-osios gimnazijos mokinių dėka atsigavo lietuvių veikla. Bet ir Lietuvoje reiškiasi buvę mokiniai, kaip inžinieriai, ekonomistai, teisininkai, mokytojai ir žurnalistai.

Per 50 metų gimnaziją lankė apie 2000 mokinių. Beveik pusė jų dabar gyvena Vokietijoje, kiti – kituose kraštuose. 269 įsigijo vokiečių brandos atestatą, kuris galioja visame pasaulyje. Bet buvusių gimnazistų, baigusių aukštuosius mokslus, yra gerokai daugiau, nes iš kitų kraštų jaunimas atvykdavo vieneriems arba dvejiems metams, o savo kraštuose baigdavo vidurinį ir aukštąjį mokslą.

Mokytojai

Dėl sunkios ūkio padėties Vasario 16-osios gimnazijai ypač iš pradžių buvo labai sunku surasti mokytojų, nes algos buvo mažos. Mokytojai ilgą laiką neuždirbdavo nė pusės to, ką jų kolegos gaudavo vokiečių mokyklose. Tik nuo 1985 m. padėtis pagerėjo. Bet gimnazija visuomet rasdavo mokytojų, kurie savo pasišventimu ir idealizmu pavyzdingai atliko savo pareigas.

Daugiau negu 20 metų dėstę gimnazijos mokytojai ir auklėtojai: kun. Jonas Dėdinas, Marija Dambriūnaitė-Šmitienė, Alfonsas Krivickas, Vilius Lemkis, Bronė Lipšienė, Herta ir Kazimieras Motgabiai, ev. kun. Fricas Skėrys ir Ronaldas Tesnau. Lietuviams mokytojams padėjo vokiečiai: daugiau negu 20 metų dėstė vokiečiai Bernhard Kempf, Irmela Krauter-Werner, Marion Schuldes, Ruth Staufenberger, Alois Weigel ir prancūzė Brigitte Chauvet-Heidt.
Direktoriais yra buvę: dr. Antanas Palaitis (1951 – 1952), Antanas Giedraitis (1952 – 1954), dr. Vladas Literskis (1954 – 1957), dr. Antanas Rukša (1957), Tautvydas M. Gailius (1957 – 1958), dr. Jonas Grinius (1958 – 1960), kun. dr. Ladas Gronis (1960 – 1962), kun. Bronius Liubinas (1962 – 1966), kun. dr. Petras Bačinskas (1966 – 1967), Vincas Natkevičius, M.A. (1967 – 1980), Jonas Kavaliūnas (1980 – 1982), Andrius Šmitas (1982 – 2008 12 14) ir dr. Bronė Narkevičienė (nuo 2009 09 07 – 2014 07 21).

Savininkas

Gimnaziją įsteigė ir iki 1968 metų išlaikė pati Vokietijos lietuvių bendruomenės valdyba. Nuo 1968 m. bendruomenė įkūrė specialią organizaciją šiam reikalui – Vasario 16-osios gimnazijos Kuratoriją, į ją pasitelkė ir kitų lietuvių organizacijų atstovus. Kuratorijos valdybą sudaro trys asmenys: direktorius ir du rinkti nariai. Pirmininku nuo 1968 iki 1977 metų buvo: direktorius Vincas Natkevičius, tėvas Alfonsas Bernatonis (1977 – 1987), dr. Jonas Norkaitis (1988 – 1992), Vingaudas J. Damijonaitis (1992 – 2003), dr. Vilius Lėnertas (2003 – 2007) ir Rimas Čuplinskas. Valdybos nariais yra buvę Jonas Valiūnas, Jurgis Barasas, Justinas Lukošius, kun. Bronius Liubinas, Juozas Sabas, dr. Alina Plechavičiūtė-Vaigelienė, Petras Nevulis, Tomas Bartusevičius ir kun. Vidas Vaitiekūnas.

Įsigytas turtas

Kai Diepholzo kareivines reikėjo grąžinti vokiečiams, gimnazija 1954 m. persikėlė į Hüttenfeldą prie Lampertheimo, kur Vokietijos LB nupirko Rennhofo pilaitę su 5 ha parku. Šią vietą surado tėvas Alfonsas Bernatonis, OFMCap. 1965 m. vietoje barakų buvo pastatytas naujas klasių ir administracijos pastatas, 1972 m. naujas mergaičių bendrabutis, 1987 m. berniukų bendrabutis. 1984 m. gaisras nusiaubė Rennhofo pilaitę. Ji atstatyta 1989 m. Pilis su parku, visi pastatai ir jų atstatymas kainavo 6 milijonus 606 tūkstančius eurų. Vokietijos valdžia paskolino 4 milijonus 80 tūkstančių eurų, 2 milijonus 565 tūkstančius eurų surinko patys lietuviai arba davė draudimas po gaisro. Visas nekilnojamasis turtas yra Vokietijos LB nuosavybė. Vokietijos valdžia paskolas davė tik gimnazijos reikalams. Jeigu ši mokykla iki 2016 m. išsilaikys, tai valdžios paskola bus nurašyta ir visas turtas liks Vokietijos lietuvių bendruomenei. Kitaip paskolą reikėtų grąžinti.

Bendrabučiuose yra 47 moderniai įrengti kambariai su visais patogumais, kaip viešbutyje. Taip pat yra laisvalaikio kambariai ir salės. Pilyje įrengta gimnazijos koplyčia, biblioteka, muzikos klasės, posėdžių kambariai ir švenčių salė. Mokyklos pastate yra 12 klasių, administracinės patalpos ir valgykla.

Išlaikymas

Vokiečiai iš pradžių nebuvo patenkinti, kai Vokietijos LB valdyba Diepholzo stovyklos mokyklą perorganizavo į Vokietijos lietuvių gimnaziją. Jie, perėmę stovyklos adminstravimą, norėjo pabėgėlius integruoti į Vokietijos ūkį ir visuomenę, o mokinius perkelti į vokiškas mokyklas. Bet jie netrukdė lietuviams. Niedersachseno kraštas toliau skyrė paramą – keturių mokytojų algą, kuri buvo mokama Diepholzo stovyklos pradinei mokyklai. Tai buvo labai kukli parama. Todėl buvo sumanyta visame pasaulyje steigti rėmėjų būrelius. Pagal tuometines kainas vieno mokinio mokymas ir išlaikymas kainavo 30 dolerių per mėnesį. Taigi vienam būreliui paprastai priklausydavo 30 lietuvių, kurie kas mėnesį aukodavo po 1 dolerį ir tokiu būdu išlaikydavo vieną mokinį. Tokių būrelių vienu metu buvo net 160. Daugiausia rėmėjų būrelių – apie 40 – buvo subūręs kun. Benediktas Sugintas Čikagoje. Surinkti pinigai buvo perduodami Bendrąjam Amerikos Lietuvių Šalpos Fondui (Balfui), kuris juos persiųsdavo gimnazijai. Balfas taip pat keletą dešimtmečių apmokėdavo gimnazijos duonos sąskaitas ir gimnaziją aprūpindavo įvairiais maisto produktais: sūriu, pieno milteliais, miltais, mėsos konservais ir kt. Nepaprasai didelę paramą gimnazijai, jai persikėlus į Hüttenfeldą, suteikė ir lietuvių sargybos bei darbo kuopų prie JAV armijos vyrai.

Po kun. Benedikto Suginto mirties rėmėjų būrelių labai sumažėjo. Tuomet buvo įkurtas Onos Zailskienės vadovaujamas centrinis komitetas gimnazijai remti. Po jos mirties komitetą reorganizavo Birutė Jasaitienė. Jam vadovavo Karolis Milkovaitis, vėliau Ramojus Vaitys. Kanadoje ilgiausiai aukų rinkimui vadovavo KLB valdybos vardu Liudas Tamošauskas. Ilgus metus aukų rinkimu rūpinosi Dana Sakienė, o uoliausias būrelių vadovas ligi šių dienų yra Stasys Dalius. Iš tikrųjų reikėtų suminėti daugelį žmonių, kurie su pasišventimu rėmė gimnaziją ir rinko aukas. Daug padėjo ir institucijos – Lietuvių fondas, Kanados lietuvių fondas, lietuvių bankeliai, kooperatyvai ir kt.

1954 m. persikėlus į Hüttenfeldą, gimnazija prarado Niedersachseno valdžios mokamas algas, o naujasis kraštas – Baden-Württembergas – iš pradžių iš viso neskyrė paramos, nes, anot Švietimo ministerijos, tai užsienietiška mokykla, o ne reguliari vokiečių privati mokykla, kurią galėtų lankyti visi. Todėl gimnazija ilgą laiką išsilaikė vien tik iš rėmėjų būrelių įnašų ir aukų. Galų gale Baden-Württembergo ir Federalinės Vokietijos vidaus reikalų ministerijų pabėgėlių skyriai sutiko gimnaziją remti. Nuo 1960 m. buvo gaunama nuolatinė vokiečių valdžios parama, kuri kasmet didėjo. 1983 m. dėl abiejų kraštų sienų reguliavimo gimnazija perėjo iš Baden-Württembergo į Hesseną. Naujasis kraštas gimnaziją rėmė dar dosniau, bet Federalinė Vokietijos valdžia 2000 m. išvis nutraukė paramą iš pabėgėlių fondo.

Tada gimnazija atidarė paralelines klases mokiniams vokiečiams ir užsiregistravo kaip vokiška privati gimnazija, kurioje dėstoma dviem kalbomis. Hesseno švietimo ministerija, patikrinusi mokyklą, davė reikalingą leidimą ir suteikė valstybės pripažinimą. Dabar mūsų gimnazija, kaip visos pripažintos vokiečių privačios mokyklos, gauna Hesseno švietimo ministerijos paramą. Tačiau ji nedidelė. Todėl gimnaziją papildomai remia Lietuvos Respublika, Mainzo vyskupija, Bergstrassės apskritis ir Lampertheimo miestas. O tėvai dabar turi mokėti ne tik už bendrabutį, bet ir už mokslą. Bet vien iš valdžios pašalpų ir tėvų įnašų gimnazija su bendrabučiu neišsilaikė ir neišsilaikys. Kaip praeityje, taip ir ateityje reikės jai lietuvių visuomenės paramos.

Ateitis

Gimnazija ir ateityje bus labai reikalinga. Naujų emigrantų vaikams ji tokia pat didelė pagalba, kaip anais laikais pokario pabėgėlių atžalynui. Gimnazija liks svarbiu ryšininku tarp Lietuvos ir Vakarų Europos. Tai pripažįsta ir vokiečiai. Todėl jie ją remia. Anksčiau gimnazijos mokiniai įvairiomis progomis primindavo vokiečiams ir Vakarų Europai Lietuvą ir jos vargus. Dabar jie savo parengtomis informacinėmis ir kultūrinėmis programomis, tautinių šokių ansambliu, choru ir orkestru mezga glaudžius ryšius su vokiečiais ir jų kaimynais, keldami Lietuvos įvaizdį Vakarų Europoje.

Gimnazija stengiasi išauklėti susipratusius, tolerantiškus europiečius, kurie gerbtų savo tautinį bei kultūrinį identitetą, vertintų jį kaip Europos tautų kultūros praturtinimą.