PASAULIO LIETUVIŲ BENDRUOMENĖS ESMĖ ir PRIGIMTIS
Pagal 1949 m. birželio 14 d. Vyriausiojo Lietuvos Išlaisvinimo Komiteto (VLIKo) paskelbtą LIETUVIŲ CHARTĄ Pasaulio Lietuvių Bendruomnė (PLB)
SANTVARKA
Pasaulio Lietuvių Bendruomenę sudaro atskirų kraštų bei valstybių Bendruomenės (šiuo metu LB veikia 36 kraštuose). Vyriausioji jos vadovybė yra kas treji metai šaukiamas PLB SEIMAS, renkantis Bendruomenės uždavinių vykdytojus: PLB VALDYBĄ, PLB Garbės teismą, Kontrolės komisiją. PLB Seimo narių skaičių nustato PLB valdyba. Juos renka atskirų kraštų Bendruomenės pagal savo įstatus bei nustatyta tvarka, laikydamosi PLB KONSTITUCIJOS.
UŽDAVINIAI
Pagal Lietuvių Chartoje ir PLB konstitucijoje nurodytus veiklos tikslus bei principus ir PLB seimų nutarimus Pasaulio Lietuvių Bendruomenė yra įpareigota dirbti lietuvių švietimo, tautinės kultūros, socialinės šalalpos, ekonominės, jaunimo, visuomeninės veiklos bei įvairios pagalbos Lietuvai srityse. Iki 1990 m. kovo 11 d., Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo, PLB dirbo ir jai steigėjų numatytą Lietuvos laisvinimo darbą.
PASAULIO LETUVIŲ BENDRUOMENĖ (PLB)
Išeivių, pabėgėlių ir tremtinių turi kiekviena tauta. Svetur nublokšti jie gali įsijungti į gyvenamojo krašto gyvenimą ir nepalikti jokių savo buvimo pėdsakų. Betgi jie gali ir išlaikyti savo tautinę tapatybę, reikalui esant, gali teikti įvairiopą paramą savo paliktam kraštui, gali nešti savąją kultūrą į pasaulį. Svarbu, kaip apsisprendžiama: ištirpti ar išsilaikyti.
Lietuviai nuo seno taip pat turėjo savo įvairiai gyvenusią ir besireiškusią išeiviją. Jau 1932 m. Kaune buvo įsteigta Draugija užsienio lietuviams remti (DULR). Ji užsibrėžė sau tikslą “įskiepyti visuomenėje sąvoką, jog lietuvių tautai svarbu, kad tautiškos lietuvių kultūros, visos tautos dvasios gyvenime bei jos kūrime dalyvautų ir visomis to gyvenimo, tos kultūros gėrybėmis pilnumoj naudotųsi visi mūsų tautos nariai, visi lietuviai, kuriame pasaulio gale jie bebūtų ir kiek jų ten bebūtų. Visas visuomeniškas gyvenimas, visas tautos dvasios turtas turi priklausyti visai tautai ir turi būti jos tvirtu tarpusavės ryšiu.”
Pasaulio Lietuvių Bendruomenė (PLB) yra Antrojo pasaulinio karo pabėgėlių į Vakarus kūrinys. Jie negalėjo tikėtis tėvynės paramos, negalėjo palaikyti su ja bet kokio ryšio, turėjo kurti savo organizaciją patys. Bendriems reikalams tvarkyti 1946 m. Vokietijoje buvo įkurta Lietuvių Tremtinių Bendruomenė (LTB). Tačiau pradžioje puoselėtos kompaktiškos kolonizacijos idėjos nebuvo galima įgyvendinti. Netrukus lietuviai tremtiniai-pabėgėliai iš Vokietijos pradėjo emigruoti į įvairius pasaulio kraštus. Todėl iškilo reikalas pasklidusius po visus penkis žemynus lietuvius sujungti į vieną bendrą organizaciją. 1949 m. birželio 14 d. Vyriausiasis Lietuvos Išlaisvinimo Komitetas (VLIKas) priėmė laikinuosius Pasaulio Lietuvių Bendruomenės (PLB) santvarkos nuostatus. Šie nuostatai sudarė teisinį pagrindą kurtis bendruomenei visuose kraštuose, kur tik gyveno lietuvių su savo vadovaujančiais organais: Krašto valdyba, Taryba, Kontrolės komisija, Garbės teismu, apylinkėmis ir jų organais. Buvo sukurti ir centriniai organai: vyriausiasis PLB reikalų sprendėjas – PLB Seimas, aukščiausiasis valdomasis organas – PLB valdyba. Šie nuostatai pabrėžė reikalą išlaikyti visur tą pačią Bendruomenės esmę, bet įgalino kiekvieno krašto bendruomenę prisitaikyti prie vietos sąlygų ir suteikė jai savarankiškumo bei lankstumo.
1949 m. įsikūrė Belgijos, Naujosios Zelandijos, Australijos ir Kanados lietuvių bendruomenės. Vokietijos LTB 1950 m. vasario 16 d. persiorganizavo į PLB Vokietijos LB. Kituose kraštuose – šiek tiek vėliau. Tačiau tik 1958 m. rugsėjo 28-29 d. New Yorke susirinko pirmasis Pasaulio lietuvių bendruomenės seimas, kuris išrinko pirmąją PLB valdybą. Taip apvainikuotos išeivijos lietuvių pastangos sukurti vieningą viso pasaulio lietuvių už Lietuvos ribų organizaciją. Dėl politinių aplinkybių PLB ilgą laiką tenkinosi tik veikla vadinamojo Vakarų pasaulio pusrutulyje. Sugriuvus Sovietų Sąjungai, į PLB galėjo jungtis ir į Rytus nublokšti lietuviai. Šiuo metu PLB priklauso šių kraštų Lietuvių bendruomenės:
Airijos, Argentinos, Australijos, Austrijos, Baltarusijos, Belgijos, Brazilijos, Čekijos, Danijos, Egipto, Estijos, Graikijos, Gruzijos, Islandijos, Ispanijos, Italijos, Japonijos, JAV, Jungtinės Karalystės, Kanados, Kazachstano, Kolumbijos, Latvijos, Lenkijos, Liuksemburgo, Moldovos, Naujosios Zelandijos, Nyderlandų, Prancūzijos, Portugalijos, Rusijos, Slovėnijos, Suomijos, Švedijos, Šveicarijos, Ukrainos, Urugvajaus, Uzbekijos, Venesuelos, Vengrijos ir Vokietijos. PLB sudėtyje veikianti Pasaulio lietuvių jaunimo sąjunga (PLJS) turi savo sambūrius ir valdybas 19-oje pasaulio kraštų.
Taip pat 1949 m. birželio 14 d. VLIKo priimta LIETUVIŲ CHARTA tebėra iki šios dienos pagrindinis lietuvių pabėgėlių įstatymas. Tai moraliniai principai, įpareigojantys kiekvieno lietuvio sąžinę. Joje sakoma: “Pasaulyje pasklidę lietuviai sudaro vieningą Pasaulio Lietuvių Bendruomenę. Ten taip pat nurodomi ir du pagrindiniai PLB tikslai:
1) “Lietuvis lieka lietuviu visur ir visada. Savo tėvų išlaikytą Lietuvių Tautos gyvybę lietuvis perduoda ateities kartoms, kad amžinai gyventume”, ir
2) “Darbu, mokslu, turtu ir pasiaukojimu lietuvis kovoja, kad apgintų ir išlaikytų nepriklausomą Lietuvos valstybę.”
Karas ir okupacija privertė lietuvius palikti savo tėvynę. Vėliau jie atsisakė grįžti į svetimųjų pavergtą kraštą. Jie svetur apsisprendė neišnykti, o būti atsakingi už savo tautos ir valstybės likimą. Jie tremtį suprato kaip uždavinį, kaip galimybę padaryti tai, ko pačiame krašte nebuvo galima padaryti. Kategoriškai buvo atmetama mintis, jog palikus kraštą, pasišalinama ir iš viso tautos gyvenimo. Tėvynė buvo suprantama ne vien kaip erdvinis gamtovaizdis, bet sykiu ir tautos išgyventas bei gyvenamasis laikas, vykstąs šiame gamtovaizdyje, t.y. tautos lūkesčių išraiška, neuždaroma jokioje erdvėje.
Taigi PLB buvo sukurta išlaikyti lietuvių tautai gyvą jos išeivijoje esančią dalį. Šis sau iškeltas uždavinys yra nepriklausomas nuo to, ar Lietuva yra laisva, ar pavergta. Kol ji buvo pavergta, išeivija turėjo dar vieną svarbų uždavinį – padėti Lietuvai atgauti laisvę. Šis uždavinys, nors ir buvo atsitiktinis, veiksmingai būrė ir skatino lietuvius. Lietuvai atgavus laisvę, kiekvienas svetur gyvenantis lietuvis tapo tik paprastu užsienio lietuviu, ir daug kam nebeliko kertinio jo lietuviškojo gyvenimo pagrindimo ir variklio; tarytum ir būtų atkritęs taip absoliučiai įpareigojantis reikalavimas – išlaikyti lietuvybę. Todėl kyla reikalas tiek seniesiems, bet ypač naujiesiems išeiviams aiškinti pagrindinį PLB uždavinį, nes pirmiesiems jis jau baigia išblėsti, antrųjų dar neįsisąmonintas.
Reikia įsisąmoninti, kad “LB idėjinis pagrindas yra daugiau negu lietuviškoji kilmė. Tai valia likti lietuvių tautoje ir, būtent, ne tik patiems, bet ir jaunąsias kartas išauklėti savo tautai. Si ryžtis teikia LB idėjai didybę. LB yra lietuviškosios išeivijos ryžtis nuveikti įprastinį išeivių likimą savo lietuviška valia ir likti gyva lietuvių tautos dalimi. PLB telkia visus, kurie ne tik kilme yra lietuviai, bet ir nori lietuviai būti.” (Girnius) Pridurti reikėtų – ir kurie tokį savo norą įrodo atitinkama veikla, taigi ne tik šiaip sau gyvena.
PLB kūrėjai gerai suprato vieningo ir plataus susibūrimo svarbą. Štai kaip jie jį pagrindė: Atskira plyta yra nereikšmingas daiktas. Tačiau tam tikra tvarka surikiuotos ir tvirtai cementu sujungtos plytos sudaro patvarų pastatą. Tas pat galima pasakyti ir apie pasaulyje pasklidusius lietuvius. Kiekvienas lietuvis yra lietuviškoji plyta. Tačiau kol lietuvio su lietuviu nejungia lietuvių bendruomenės organai, tol tokie lietuviai tėra tarsi palaidų plytų krūva, iš kurios kiekvienas pašalaitis gali naudotis. Tik tada, kai visų kraštų visi lietuviai bus surikiuoti atitinkama tvarka į savosios bendruomenės patvarų pastatą, iš palaidų lietuviškų plytų krūvos turėsime pasistatę savajai lietuvybei tvirtovę” (PLB keliu).
Bendruomenės idėja, siekianti vienyti pasaulyje pasklidusius lietuvius bendriems tikslams ir uždaviniams vykdyti, buvo, yra ir bus jų organizacinio subrendimo ir tautinio vieningumo kelias.