Alina Miliušytė gimė 1916 m. balandžio 28 d. Tverėje (Rusijoje), Pirmojo pasaulinio karo lietuvių pabėgėlių šeimoje. Karui pasibaigus, šeima grįžo į nepriklausomą Lietuvą. Lankė Šv. Kazimiero („Saulės“) gimnaziją Kaune, ją baigusi įstojo į VDU teologijos-filosofijos fakultetą, kur studijavo lietuvių ir prancūzų kalbas, pedagogiką ir psichologiją. Studijas baigė 1943 metais diplomuotos romanistės titulu jau Vilniuje.
Būdama gimnazijoje įsijungė į ateitininkų organizaciją, kur reiškėsi ir studijuodama būdama meno draugijos „Šatrija“ nare, kur brendo ne vienas būsimas rašytojas, pedagogas, menininkas, visuomenininkas. 1941-1944 aktyviai įsijungė į Lietuvių fronto sąjūdį. Dar studijuodama susipažino su jau tuo metu visokeriopai besireiškiančiu dėstytoju ir visuomenininku Jonu Griniumi, už kurio 1939 metų vasarą ištekėjo. 1940 metų sovietų okupacija skaudžiai paliečia ir Grinienės šeimą. Vyras, kaip žinomas klerikalų veikėjas, lieka be darbo, o tėvą už patriotinę veiklą kartu su dviem broliais sovietai ištremia į Sibirą, kur jis 1944 m. kalėjime nukankintas mirė.
1944 m. vasarą frontui artėjant, Griniams kaip ir daugeliui kitų beliko tik pasitraukti Vokietijon, išgyvenant visus tokio bėgimo baisumus – vargą, badą, bombardavimus, apšaudymus. Berlynas, Viurcburgas, Šveinfurtas, Niurtingenas, Švėbiš-Gmiundas, Heilbronas, ir dar daugiau pereinamųjų vietovių, kur Griniams teko išgyventi benamio tremtinio gyvenimą, kol pagaliau buvo nuolatiniai apsistota Miunchene-Ludvigsfelde. Griniai neišemigravo, kadangi Griniaus sveikta neleido. Alina betgi visur paliko savo pėdsakus. 1946-1955 mokytojavo keliose stovyklinėse gimnazijose, 1954-1956 Vasario 16-osios gimnazijoje Hiutenfelde, kur mokytojavo, dirbo mergaičių bendrabutyje ir vadovavo tautinių šokių grupei, kuri daug prisidėjo prie gimnazijos išpopuliarinimo vokiečių tarpe. Dirbo Amerikos balso lietuviškajame skyriuje Miunchene, Balfo įstaigoje Miunchene, Europos lietuvių pastoraciniame centre Bad Viorishofene pas vyskupą P. Brazį. Kita jos veikla buvo visuomeninė, dažnai reikalaujanti ne vien tik pastangų, laiko, energijos, bet ir tam aukoti savo pinigus. Į lietuvių bendruomenės aukščiausius organus Grinienė nesiveržė, visgi 1967-68 m. buvo VLB valdybos narė, o 1983-1993 m. buvo renkama į VLB Tarybą ir ten ėjo prezidiumo sekretorės pareigas.
Ypač paminėtinas Alinos Grinienės darbas su jaunimu. Ji ilgus metus vadovavo Vokietijos lietuvių vaikų vasaros stovykloms, kuriose pravesdavo turiningą lituanistinę programą, Reikšminga buvo jos ilgametė veikla VLB Miuncheno liet. apylinkėje – parengimų, minėjimų organizavimas, meninių programų paruošimas, ilgus metus vadovavo Miuncheno lituanistinei mokyklai, tautinių šokių grupei „Ratukas“, su kuria keletą kartų dalyvavo tautinių šokių šventėje Amerikoje.
1954 m. ALFB pradėtose rengti Europos lietuviškųjų studijų savaitėse Grinienė jau nuo pat pradžios aktyvi, o su laiku ant jos pečių gulė ir visas organizacinis studijų savaičių pravedimas, skaitytų paskaitų dokumentavimas, tėvynės valandėlių organizavimas. Visai neneigiant ir nenuvertinant ir kitų asmenų įnašo tiek Miuncheno apylinkės veikloje, tiek studijų savaičių rengime, Grinienės įnašas išsiskyrė iš kitų ir tuo, kad jis buvo nuolatinis.
Alina reiškėsi organizacijose: EL Fronto bičiuliai, Ateitininkai sendraugiai, Pabaltijiečių moterų taryboje, Lietuvių moterų klubo federacijoje ir jos Miuncheno skyriuje.
Jos veikla neliko nepastebėta ir sovietų Lietuvoje. 1986 m. KGB generolo majoro G. Vaigausko parengtame vadovėlyje „Lietuvių nacionalistų kenkėjiška veikla ir kova su ja“ rašoma: „Turimomis duomenimis, veikliausi VLB nariai (I.Damijonaitis, V. Bartusevičius, A. Grinienė ir kt.) aktyviai dirba propagandinį darbą su asmenimis, atvažiuojančiais iš Lietuvos į VFR…“
Didelių materialinių turtų ji nesusikrovė, viską dalino kitiems, suteikdama pagalbą visiems, kas tik į ją kreiptųsi. Šalia savo šakotos visuomeninės veiklos nemažiau reikšmingi ir jos privatūs santykiai su žmonėmis – visuomet draugiškas, priimantis, padedantis, vaišinantis, padrąsinantis, nereikalaujantis atpildo. Susipažinau su Ponyte, taip ji buvo vadinama, 1960 Miunchene, ten ji supažindino mane su mano būsimu vyru Vincu, šokome jos vadovaujamoje šokių grupėje, ne kartą dirbau su ja vaikų vasaros stovyklose, Studijų savaitėse. Ji visada buvo geros nuotaikos, buvo malonu su ja bendrauti.
Už savo veiklą Alina Grinienė yra gavusi įvairių atžymėjimų. Už nuopelnus katalikybei popiežius jai suteikė ordiną „Pro Ecclesia et Pontifice“, o ateitininkų korporacija „Giedra“ 1990 metais ją išrinko „Žymiąja išeivijos moterimi“.
VLB valdyba ir Vasario 16-osios gimnazijos vadovybė 1996 m. gegužės 11 d. Romuvoje surengė vaišes Alinos Grinienės 80-ojo gimtadienio proga, kur ją VLB, Vasario 16-osios gimnazijos ir LKI vardu sveikino Vincas Bartusevičius pabrėždamas, kad Vokietijos lietuvių bendruomenė neturi auksinių ženklų, medalių, ordinų todėl belieka tik konstatuoti: „Alina Grinienė-Miliušytė savo gyvenimu ir veikla yra didžiai nusipelniusi lietuvių bendruomenei ir visai lietuvių tautai. Mes reiškiame šia proga didelę padėką už ilgametį, pavyzdingą ir giliai prasmingą darbą, reiškiame gilią pagarbą ir linkime Jubiliatei Aukščiausiojo palaimos, sveikatos ir jėgų tolimesniame gyvenimo kelyje“. Raštu sveikino LR Vokietijoje ambasadorius dr. Zenonas Namavičius ir daugelis kitų bičiulių ir draugų.
Vokietijos lietuvių bendruomenės Miuncheno apylinkės narė Alina Grinienė-Miliušytė mirė 1998 sausio 16 d. Liudvigsfelde/Miunchene. Jos urna su 1980 metais mirusio vyro Jono Griniaus urna kartu palaidotos vasario 20 d. Petrašiūnų kapinėse Kaune.
Ona Bartusevičienė
