Lietuvą ir Vokietiją nuo seno jungė ekonominiai, kultūriniai bei politiniai saitai, tačiau svarbiausia jungtis visad buvo šių šalių žmonės. Tarpusavio pagalbos bei žmogiškumo pavyzdys buvo parodytas Antrojo pasaulinio karo pabaigos ir pokario metais, kai tūkstančiai išbadėjusių, nuo karo nukentėjusių žmonių, daugiausiai moterų ir vaikų, iš buvusios Rytų Prūsijos patraukė Lietuvos kryptimi. Rytprūsiečiams, kurie neteko tėvynės, artimų šeimos narių ir buvo kamuojami bado, Lietuva tapo išsigelbėjimo ir vilties surasti duoną šalimi. Asmeninės šių žmonių patirtys buvo itin tragiškos: matytos artimų šeimos narių mirtys, nuolatinis badas ir nepriteklius, nesaugumas ir baimė dėl ateities, tapo nuolatiniu ir didžiosios dalies rytprūsiečių vokiečių vaikų jausmų palydovu.
Bado ir alkio vaikų pasakojimai, šio teksto autorei gerai pažįstami ir svarbūs dėl artimo ryšio su vilko vaiku. Teksto autorės teta – viena iš daugelio rytprūsiečių vokiečių vaikų, kurie priverstinai pokario metais pasitraukė iš Rytų Prūsijos į Lietuvą su broliu vedama vilties surasti maistą ir žmones, kurie padėtų beviltiškoje situacijoje. Tad šių žmonių patirtys, skausmas ir sudėtingos emocijos, pasakojant apie vaikystėje patirtą baimę ir dažną neteisybę vaiko atžvilgiu – teksto autorei gerai pažįstamos. Klausant tetos pasakojimų apie jos gyvenimą ir vaikystę aišku viena: nuo šių žmonių istorijų ir pasakojimų atėjo laikas nuvalyti užsilikusias užmaršties dulkes.
Kviečiu Vokietijoje gyvenančius lietuvius ir jų šeimos narius prisidėti prie mano rengiamos daktaro disertacijos Lietuvos istorijos institute – „Vaikų migraciją į sovietų Lietuvą (1944 -1960): istorija, atmintis ir trauma“. Tyrimui ieškau vilko vaikų ir jų šeimos narių: vaikų ar vaikaičių, kurie sutiktų pasidalinti ir papasakoti savo gyvenimo istoriją. Patirties kalbinant vilko vaikus ir jų giminaičius turiu iš ankstesnių tyrimų, kurių metu kalbinau pačius amžininkus – vilko vaikus. Šiame tyrime lygiavertiškai svarbūs ir vilko vaikų vaikai ar vaikaičiai, kadangi disertacijoje tiriu kaip šeimose buvo palaikoma ir perduodama atmintis kitoms kartoms. Įvertinus temos jautrumą bei sudėtingumą, tyrimo dalyviams, jiems to pageidaujant, užtikrinsiu duomenų apsaugą.
Asmeniniai duomenys: vardas, pavardės, gyvenamoji vietos ir kita jautri bei asmeninė informacija, esant poreikiui nebus įtraukiama į pokalbio stenogramą.
Su manimi galite susisiekti per socialinio tinklo „Facebook“ paskyrą „Vilko vaikai/Wolfskinder“, el. paštu: rmatimaityte@gmail.com tel. nr: +37065550828.
Dėkoju visiems prisidėsiantiems prie rengiamos daktaro disertacijos ir vilko vaikų sklaidos Lietuvoje.
Rūta MATIMAITYTĖ, Lietuvos istorijos instituto doktorantė
