Birželio 22 d. vyko Lietuvių kalbos draugijos, „Lituanistų sambūrio“ ir Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto organizuoto kūrybinių darbų konkurso „Lietuviškos istorijos: pasakojimai apie kalbą“ apdovanojimai, kuriame prizinę vietą III suaugusiųjų grupėje laimėjo Vokietijos lietuvė Sandra Petraškaitė-Pabst. Apdovanojimą atsiėmė Vokietijos lietuvių žurnalo „Informacijos“ vyriausoji redaktorė Evelina Kislych-Šochienė.
„Jausmas, kuris lydėjo visų apdovanojimų metu buvo išties jaudinantis. Man buvo ir yra didžiulė garbė atstovauti Vokietijos lietuvių bendruomenei Lietuvoje ir pasaulyje. Didžiuojuosi mūsų nariais ir jaučiu diddžiulį malonumą stebėdama visas iniciatyvas, skaitydama tokius kūrybiškus darbus. Didžiuojuosi kiekvienu Vokietijos lietuvio pasiekimu. Ypač tuo, kad lietuvių kalba mums yra tokia didžiulė vertybė ir įrankis, kuris, pasak vienos iš laureačių, gali tapti didžiausiu ginklu. Dėkoju Sandrai už lietuvybės puoselėjimą ir Vokietijos lietuvių bendruomenės garsinimą”, – kalbėjo E. Kislych-Šochienė.
Dalinamės ištrauka iš laureatės pateikto darbo.
Mintys apie mano ryšį su lietuvių kalba – asmeninė patirtis
Pats brangiausias ir pirminis ženklas, surišantis žmogų su gimtine yra kalba. Bet kur apsigyvenus pasaulyje, lietuvių kalba tampa pagrindiniu realiu vienijančiu simboliu, apčiuopiama duotybe, kurią pasiimame kaip dovaną su savimi, apie ją nuolat sukasi mintys: kaip ją puoselėti, kaip dauginti, kaip perduoti savo vaikams. Būti ir išlikti ryšyje įmanoma tik kaip ir kiekvieną ryšį, sąmoningai palaikant bei puoselėjant. Nesvarbu ar tai būtų ryšys su motina, su tėvu, su sutuoktiniu ar vaikais, ar su savo gimtąja šalimi, jos kalba, kultūra ir istorija. Per 20 metų laikotarpį gyvenant Vokietijoje, teko ne tik sukaupti tam tikrą patirtį puoselėjant lietuvių kalbą, bet ir apmąstyti savo ryšį su lietuvių kalba.
Mokiausi garsiojoje Marijampolės Rygiškių Jono, lietuvių kalbos tėvo, gimnazijoje. Studijavau Vilniaus Edukologijos Universitete ir Vilniaus Universitete germanistiką. Po to išvykau į Vokietiją, į Mannheimo Universitetą doktorantūros studijoms, kur nuo 2000 metų gyvenu iki šiol, keliolika metų dėsčiau Vokietijos universitetuose vokiečių kalbotyros disciplinas, moksliniuose straipsniuose gilinausi į lietuvių ir vokiečių kalbų bei kultūrų panašumus bei skirtumus. Mišrioje šeimoje su vyru vokiečiu auginam 3 vaikus dvikalbiais, aktyviai prisidedu prie Vokietijos Lietuvių Bendruomenės kūrimo ir jos paveldo išlaikymo, mokslo žiniomis ir asmenine patirtimi apie lietuvių kalbos perdavimą daugiakalbystės kontekste dalinuosi su kitais tėvais, auginančiais savo vaikus dvikalbiais.
Kalba man, kaip lingvistei, yra studijų ir mokslo objektas, apibrėžiama kaip ženklų sistema su savo fonetika, morfologija, sintakse, leksika, semantika ir pragmatika. Mane domina ne tik pasaulio kalbų struktūros, jų įvairovė ir savitumai, bet ir kalba kaip žmoguje slypinčio noro kurti, tobulėti, keistis ir keisti, įtakoti gyvenamąją aplinką priemonė bei išraiška. Lietuvių kalba yra mano gimtoji kalba, o vokiečių, rusų, anglų ir italų mokiausi kaip užsienio kalbų. Taigi su lietuvių kalba mane sieja visų pirma natūralus, prigimtinis ryšys, šioje kalboje man vėrėsi pasaulis. Gimiau ir užaugau Daugirduose, vienkiemyje, tėvelis ir seneliai kalbėjo su manimi suvalkietiška tarme, dar prisimenu, kad kamuolį, su kuriuo žaidžiau, vadindavau pilke, skardinę dėžute – puškute, o iš mamos girdėjau žemaitišką tarmę ir būdama vaikas netgi supykdavau, kad ne viską suprasdavau, ką mama greitakalbe žemaičiuodama pasakodavo seneliams Pagėgiuose.
Daug metų gyvenant su dviejomis kalbomis ir kultūromis, teko intensyviai išgyventi vokišką kultūrą, pajusti jos neaprėpiamą gylį ir plotį, bet kartu pajusti didesnį nei iki šiol alkį įsirašyti į lietuvių kultūrą, būti jos margo kultūros rašto dalimi. Žymus lietuvių filosofas Arvydas Šliogeris, apmąstęs būtį, yra pastebėjęs, kad prisirišimas prie gimtosios žemės ir kultūros ir krašto žmogui yra ne atsitiktinė, bet esminė savybė.
Tik išvykus iš Lietuvos, apsigyvenus kitoje šalyje išgyvenamas keistas praradimo jausmas, stinga lietuviakalbės aplinkos. Stygius, trūkumas, pradžioje lyg toks keistas jausmas, nesinori pasiduoti jam. Juk jeigu viską supranti ir išreikšti moki vokiečių, anglų, ispanų ar italų kalbomis, tai pasiseka kurį laiką netgi ignoruoti tą nostalgiją. Tačiau jeigu tenka apsigyventi kitoje šalyje ilgesnį laiką pora ar net dešimt, dvidešimt metų, tai jauti kaip pamažu atsiranda ir išbujoja tuštuma, tam tikra lingvistinė vienatvė, nes jautiesi tarsi išjungtas iš lietuviškai maitinančio kultūrinio tinklo. Kartais jausdavausi lyg būčiau įstrigusi tarp lietuviškos ir vokiškos kultūros.
1998 metais apsigyvenus Vokietijoje ir vokiečių kalbai perėmus pagrindinį pasaulio pažinimo ir jo kūrimo vaidmenį, radikaliai pasikeitė santykis su lietuvių kalba. Ji tarsi išbluko, ištirpo, bet atitolusi niekur nedingo, tik, tyliai ir saugiai apsigyvenusi manyje, nusėdo, nusistovėjo ant paties dugno, lyg nepastebimai gyveno savitą gyvenimą ir provokavo, mezgė nostalgijos bei ilgesio dialogus, tarsi kantriai laukdama akistatos momento. Pati sau teisinausi ir gyvenau tvirtai įsitikėdama, kad tai tik laiko klausimas, kuomet išdrįsiu pažvelgti į savo sielos gelmių erdves bei dvasinių išteklių sankaupas. Prireikė man net 20 metų, pragyventų ne Lietuvoje, kad atidengčiau vieną po kito išsaugotus sielos virsmo klodus ir naujomis akimis pažvelgčiau, atpažinčiau bei pripažinčiau lietuvių kalbos pamatiniškumą.
Gilus kitoniškumo patyrimas, kontrastų perpratimas leidžia tik dar labiau suprasti lietuviško galvojimo esmę, pajusti šerdį, apčiuopti patį branduoliuką ir pažadina nerimą, rūpestį jo neapleisti, puoselėti, jį iškelti ir tam tikra prasme netgi adoruoti.
Lietuvybė yra per kartų kartas perduotas kodas, neištrinamas, nesupainiojamas, istorijos bėgyje naujai atpažįstamas, su pagarba ir ištikimybe pasirenkamas savo originalumo, savitumo, autentiško gyvenimo kelio per pasaulį paieškai. Tai yra kažkas stebėtinai tvaraus, savaime suprantamo ir atpažįstamo laiko ir erdvės kisme. Literatūrologė Viktorija Daujotytė teigia, kad neturime bijoti minties, kad ne tik kalbame, bet ir jaučiame lietuviškai, perimdami tai, kas ateina iš mūsų protėvių.
Atsidūrus kitoje šalyje, kaupiasi patirtis, kuri neapsiriboja vien tik gyvenamosios šalies kalbos ir kultūros perpratimu, persunkimu, profesinių žinių įgijimu, lietuvių bendruomenės kūrimu ir lietuvių kalbos perdavimo ir puoselėjimo praktikavimu, bet ji aprėpia žymiai daugiau.
<..>Lietuvių kalba man yra kaip krantas, kuris be paliovos skalaujamas kitų kalbų bangomūšos, rodos ims ir išslys iš po kojų. Kaip įsitvirtinti tame krante, kad jo nepametus. Jeigu rankas sudėjus nieko nesiimsiu dėl jo tvirtumo. tik pasyviai lauksiu, ilgai netruks, kol jis pradės aižėti ir galbūt įsmuksiu į atsivėrusią smegduobę.
<..> Kalba yra energija, produktyvi, pasaulį kurianti galia. Poezija yra toji išraiškos priemonė, kurioje kalba ir pasaulis persipina į vieną tikrovę, į neatskiriamą vienovę. Ulrike Draesner, vokiečių lyrikė ir literatūrologė poezijai priskiria misionierišką funkciją, teigdama, kad poezija yra tasai kanalas, kuriuo į pasaulį atiteka naujovė, naujiena, visa atnaujinanti žinia.
Dažnai žiūrima į poeziją kaip literatūrinę formą, kuriame „Aš“ išraiška pagaliau patenka į pasaulio akiratį. Ir vis tik yra priešingai, „Aš“ ištirpsta, susimažina iki nematomumo ir tampa pralaidus.
Mano ryšys su lietuvių kalba ir kultūra yra tikras, gilus, jis įgalina kūrybai ir brandai, susijungusi su ja, tarsi išnykstu, pasijuntu lietuviško audinio dalimi, nuo kurio atbrizgusi mano būtis nuolat ieško sąlyčio taškų. Kartais ištariu kokį lietuvišką žodį, pasak Lingio, ne tam, kad jis atspindėtų ir vertintų pasaulį, o kad skambėtų kaip giesmė kaip mantra, įsiliejanti į Visatos klegesį. Daug kartų esu patyrusi palengvėjimą ant širdies, kai netikėtai atradau pavadinimą, žodinę išraišką bent daugmaž nusakyti tam, ką išgyvenau ar nutuokiau, lyg per miglą užčiuopdama niekaip neprieinamą realybę.
Dalytė KAZLAUSKAITĖ
