Stasio Gedvilo ir Genovaitės Gontytės gyvenimo kelias, nors buvo labai vingiuotas, niekuomet nenukrypo nuo meno ir muzikos. Noras dainuoti buvo stipresnis už skirtingiausius darbus ir planuotas įgyti profesijas. Vien G. Gontytė sukūrė beveik septyniasdešimt vaidmenų operose, operetėse, miuzikluose, o S. Gedvilas – apie šešiasdešimt vaidmenų muzikiniame teatre. Stipri „muzikos genetika“ užkodavo ir jo dukros – Vokietijos lietuvės, mecosoprano Daivos Gedvilaitės muzikines paieškas ir sėkmę.
D. Gedvilaitė sujaudinta Violetos Urmanos profesionalumo, muzikalumo ir išraiškos Vilniaus nacionalinėje filharmonijoje, išvyko mokytis dainavimo subtilybių į Austriją, pas V. Urmaną mokiusį profesorių Jozefą Loibl, vėliau persikėlė į Miuncheną ir savo karjerą tęsė ten.
Kalbiname D. Gedvilaitę apie jos pasirinkimus, meilę muzikai, tėvus ir lietuvišką užnugarį pasaulyje.
Daiva, prieš dvidešimt metų palikai Kauną ir išvykai į Austriją. Ar tavasis variklis buvo jaunystė, ar svajonė mokytis vokalo subtilybių pas pasaulinės operos žvaigždės V. Urmanos profesorių J. Loibl?
Aš visada jaučiau ir jaučiu vidinį poreikį tobulėti, ieškoti iššūkių, išsipildymo. Tikiu, kad viskas, kas vyksta gyvenime, vyksta neatsitiktinai ir turi prasmę. Labai gerai atsimenu V. Urmanos koncertą Vilniaus nacionalinėje filharmonijoje. Buvau sujaudinta iki širdies gelmių jos profesionalumo, muzikalumo, išraiškos. Jau nuo tada įsidėmėjau profesoriaus Jozefo Loibl pavardę. Atsiradus galimybei sudalyvauti profesoriaus meistriškumo kursuose, jaučiau, kad labai noriu ten patekti ir pasitobulinti. Galbūt tai ir galima pavadinti jaunatvišku maksimalizmu! Labai nudžiugau, kai profesorius pasiūlė man stoti į aukštąją mokyklą ir studijuoti jo dainavimo klasėje. Net nedrįsau svajoti, kad sulauksiu tokio teigiamo vertinimo iš šio žymaus profesoriaus! Nors tuo metu visiškai nemokėjau vokiečių kalbos, negalėjau atsispirti šiam pasiūlymui. Esu nepaprastai dėkinga profesoriui J. Loibl už daugybę atsivėrusių galimybių, nuostabių vokalinių atradimų ir išsipildymų!
Studijuodama operinį dainavimą Miunchene įgijote ir muzikos dramos išsilavinimą pas prof. Ch. Pöppelreiter. Papasakokite apie savo stiprybes ir labiausiai kaustančius patyrimus scenoje?
Man pasisekė, kad turėjau galimybę studijuoti Graco universitete profesoriaus Ch. Pöppelreiter klasėje! Čia iš tikrųjų išmokau pajusti didžiulį džiaugsmą mokydamasi persikūnyti į personažus, per muzikinę ir sceninę išraišką papasakoti istorijas ir paliesti žiūrovų širdis. Stiprybes, manau, išsiugdžiau dar studijuodama Lietuvos muzikos akademijos Kauno fakulteto dainavimo skyriuje (Sabinos Martinaitytės dainavimo klasė, Audronės Eitmanavičiutės kamerinės muzikos klasė). Esu joms labai dėkinga!
Tarp įsimintiniausių patyrimų visų pirma buvo 2000 m. vasara su baroko muzikos ansambliu iš Milano („II giardino armonico“), kur sukūriau Narcizo vaidmenį G. F. Händelio operoje „Agrippina“ tarptautiniame Graco vasaros festivalyje „Styriarte“ (režisierius Christian Pöppelreiter, dirigentas Giovanni Antonini). Ir daugelis kitų..
Šių metų pavasarį, pandemijai paralyžiavus viso pasaulio gyvenimo ritmą, Erdinge Vokietijos lietuvio namuose Jūs surengėte online klasikinės muzikos koncertą „Ideale”, skirtą Jūsų tėvelio Stasio Gedvilo šimtosioms metinėms. Ką reiškia toks koncerto pavadinimas?
Labai norėjosi surengti koncertą, skirtą tėvelio šimtosioms metinėms paminėti! Dėl mums visiems žinomų aplinkybių, teko koncertą transliuoti internetu. Kodėl koncertą pavadinom „Ideale”? „Ideale“ išvertus iš italų kalbos reiškia „idealas“, nes man tėtis – vyro, dainininko ir artisto asmenybės idealas. Tai taip pat buvo kulminacinis to paties pavadinimo F. P. Tosti kūrinys šiame koncerte.
Jūsų tėvelis būtų buvęs geras ūkininkas, bet norėjo dainuoti. Ar paveldėjote vokalinius gebėjimus ir aistrą muzikai būtent iš savo tėčio?
Taip, tikriausiai tėvelis būtų geras ūkininkas! Manau, kas viską, kuo užsiimdavo, jis stengdavosi daryti labai gerai.
Aš net negaliu tiksliai pasakyti, kaip ten yra su tais vokaliniais gebėjimais ir aistra muzikai. Mat mano mamytė Genovaitė Gontytė taip pat, kaip ir mano tėvelis, buvo gana žymi 1953-1982 m. Kauno muzikinio teatro solistė. Taip pat mecosopranas, kaip ir aš. Kas ją dar atsimena, sako, kad esu į ją labai panaši, tiek balsu, tiek išvaizda bei charakteriu. Bet, tikriausiai, kažką paveldėjau ir iš tėvelio. Gal vokalinius gebėjimus ir ruošimąsi spektakliams iš tėvelio, o aistrą muzikai, balsą ir spontaniškumą – iš mamytės.
Trumpai papasakokite apie savo tėčio gyvenimą ir negailestingą likimą.
S. Gedvilas (1921-1987) gimė žemaičių ūkininkų šeimoje Vaidatonių kaime prie Ančios upės, netoli Kryžkalnio. Mama labai norėjo sūnų išleisti į mokslus, pati buvo kilusi iš žemaičių bajorų giminės, o tėvas būtų sutikęs, kad liktų ūkininkauti. Jis įstojo į komercinę aukštesniąją mokyklą, bet komercija tėčio visai netraukė. Tačiau, besimokydamas toje komercijos mokykloje, jis pradėjo lankyti chorą. Taigi noras dainuoti buvo stipresnis. Vėliau jis įstojo į Šiaulių muzikos mokyklą, o ją baigęs – į Kauno konservatoriją, kuri tuo metu buvo perkelta į Vilnių.
Slapstydamasis nuo tarnybos sovietų armijoje, visus metus išgyveno „bunkeryje” – žeminėje, įrengtoje tvarte po mėšlo krūva. Lietuvoje tuo metu buvo prasidėjęs partizaninis pasipriešinimas. Pas ūkininkus Gedvilus užeidavo Kęstučio būrio partizanai, vadovaujami paties Vytauto Žemaičio. Saugumiečiai netruko šitai išsiaiškinti, visiems teko slapstytis, norint išvengti Sibiro. Nors tėtis tuo metu studijavo konservatorijoje ir su partizanais ryšio nepalaikė, naktimis buvo kviečiamas į tardymus, apie kuriuos neturėjo teisės niekam prasitarti. Nepaisant visko, buvo paskirtas į Kauno muzikinį teatrą. Nuo 1952 m. jis buvo pagrindinių bosinių partijų atlikėjas, sukūręs apie 60 vaidmenų. Deja, Parkinsono liga jį privertė anksti palikti sceną… Vieni įsimintiniausių jo sukurtų vaidmenų – Don Basilijo vaidmuo G. Rossini operoje „Sevilijos kirpėjas“, Mefisto vaidmuo Ch. Gounod operoje „Faustas“, Renė vaidmuo P. Čaikovskio operoje „Jolanta“, Fiesko vaidmuo Dž. Verdžio operoje „Simonas Bokanegra“ ir kt.
Bet negaliu nepapasakoti ir apie savo mamą, Genovaitė Gontytė sukūrė beveik septyniasdešimt vaidmenų – operose, operetėse, miuzikluose. Įsimintina jos Karmen G. Bizet operoje „Karmen“, Berta G. Rossini operoje „Sevilijos kirpėjas“, Juozaponienė V. Baumilo operoje „Paskenduolė“, Čipra J. Strauso operetėje „Čigonų baronas“ ir kt.
Visgi, gyvendama Vokietijoje neatitrūkote nuo bendruomenės gyvenimo.
Be abejonės, lietuvių draugijos mums yra tarsi dalelė tėviškės su savo tradicijomis, papročiais, lietuvių kalba, lietuviška muzika. Kas gi geriau gali suprasti lietuvį emigracijoje, jei ne pats lietuvis! Žinoma, šiais laikais galime bendrauti lietuviškai su visu pasauliu, net neišeinant iš namų. Bet niekas negali atstoti gyvo bendravimo su cepelinų ar mišrainių vakarėliais, skambant lietuviškai muzikai!
Kokiomis mintimis ar svajonėmis šiuo metu gyvenate?
Džiaugiuosi dalindamasi patirtimi su savo mokinukais, smagu, kad yra tęstinumas. Galvoju, kad daug mano svajonių išsipildė, ir nors gyvenimas man nešykštėjo išbandymų, esu laimingas žmogus, turiu nuostabų sūnų. Tačiau mintys išdykėlės nevaldomai ieško naujų iššūkių, įdomių projektų, gal net esminių pokyčių. Svarbiausia – nenustoti svajoti, kaip kažkas yra sakęs: „Laimingai gyventi – tai turėti mažiau poreikių ir daugiau potyrių, daugiau svajonių ir mažiau lūkesčių“.
Evelina KISLYCH-ŠOCHIENĖ
