Koks tavo mylimiausias dinozauras? Kodėl nešioji tokius keistus akinius? Aš groju elektrine gitara, ateityje norėčiau įkurti grupę, kokių patarimų turėtumėme? Šiuos ir daugybę kitų linksmų, netikėtų ir gan rimtų klausimų grupei „The Roop“ uždavė lietuvių vaikai iš Vokietijos ir dar dvylikos Europos šalių, JAV ir Kolumbijos.
Jau gerokai po šio renginio, grupė „The Roop“ šių metų Eurovizijos dainų konkurso finale užėmė aštuntą vietą. Jie atliko kūrinį „Discoteque“. Kalbiname renginio „#SusitikTheROOP“ organizatores – Hamburgo lituanistinės vaikų ir tėvų mokyklos „Abėcėlė“ mokytojas Lidiją Möller ir Jolitą Zykutę.
Kaip kilo mintis surengti tokį renginį?
Jolita: Dėl apriboto bendravimo, kai negalime gyvai susitikti, buvome priverstos nuo rudens aktyviai mąstyti, kaip vesti pamokas, kad vaikams būtų įdomu. Taip atsirado Lidijos inicijuotos bendros šventinės pamokos su Miuncheno bei Štutgarto lituanistinėmis mokyklomis, skirtos Vasario 16-ąjai ir Kovo 11-ąjai. Tai buvo proga ir vaikams, ir tėvams, ir mokytojams „pakeliauti“ neišeinant iš namų, pasižmonėti. Jų dėka supratome, kad pandemija ne tik apribojo, bet tuo pat metu suteikė ir laisvės – bendrauti internetu pamokėlių metu tarp skirtingų miestų ir net šalių tapo savaime suprantama.
Praėjusiais metais grupės „The Roop“ daina „On fire“, su kuria jie turėjo dalyvauti „Eurovizijoje“, paliko didelį įspūdį mūsų vyresniems (9-10 m.) mokiniams. Mokytojai žino, kad ši amžiaus kategorija įnoringesnė, jiems daug kas „nuobodu, neįdomu“. Besvarstydama, ką įdomaus būtų galima nuveikti per nuotolinį susitikimą, kas mokinius, o ypač vyresniuosius, motyvuotų mokytis lietuvių kalbos, kilo mintis, kurią siūlydama „Abėcėlės“ mokytojų kolektyvui atvirai įvardinau kaip avantiūrą. O kas jeigu grupės „The Roop“ atlikėjai pasikalbėtų su mūsų vaikais? Juk tai juos motyvuotų mokytis, ar ne?“ Parašiau elektroninį laišką muzikantams ir jų teigiamas atsakymas užvedė visą organizacinę „mašiną“.
Lidija: Pradžioje ketinome surengti susitikimą Hamburgo lietuvių vaikams ir taip ne tik paįvairinti kasdienybę, bet ir gyvai supažindinti vaikus su šių dienų Lietuvos herojais, skatinti pasididžiavimą Lietuva ir savo lietuviška tapatybe. Tačiau vėliau supratome, kad tiesiog negalime nepakviesti prisijungti kitų Vokietijos lituanistinių mokyklėlių vaikų. Čia kaip valgyti pyragą, juk daug smagiau juo dalintis draugų būryje. Vėlesniame etape, atsiradus susidomėjimui, formatas dar labiau prasiplėtė. Informaciją apie renginį skelbėme plačiai, tad džiaugiamės sulaukę dalyvių net iš Pietų Amerikos.
Kokie didžiausi iššūkiai, kilę rengiant susitikimą?
Lidija: Mums buvo svarbu surengti susitikimą būtent vaikams, mažesniems ir didesniems, tiesiog augantiems jauniems žmonėms. Kad jie galėtų bendraamžių rate nevaržomai, tiesiogiai kalbėtis, klausti, bendrauti su atlikėjais.
Ruošiantis buvo šiek tiek nerimo, ar vaikai išdrįs klausti ir kalbinti, kiek jie bus aktyvūs, ar jiems bus įdomu? Labiausiai norėjosi išvengti „kalbančių galvų“, kai suaugę pakalba ar pasikalba tarpusavyje, o vaikai ir lieka tik pasyviais klausytojais. Kad taip neatsitiktų buvome pasiruošę ir atsarginį planą, kuris padėtų įtraukti vaikus. Be galo džiaugiamės, kad jo neprireikė.
Vaikai patys kūrė šį susitikimą, jam „dirigavo“ ir teikė klausimus. Vietoje planuotos vienos valandos, susitikimas užtruko valandą ir keturiasdešimt minučių. Ir būtų vykęs dar ilgiau, tačiau reikėjo padėti susitikimą užbaigti, nes jau buvo vėlus vakaras.
Žinoma, renginys nebūtų toks sėkmingas, jei ne tokie charizmatiški ir šarmingi grupės nariai – Vaidotas, Mantas ir Robertas. Savo žaismingumu, humoro jausmu ir atvirumu jie kaip mat patraukė vaikus į savo pusę ir ištirpdė nedrąsumą.
Smagiausi renginio momentai?
Jolita: Išgirsti, kaip atlikėjas Vaidotas Valiukevičius gyvai dainuoja „On fire“ yra nepamirštama akimirka. Džiaugiuosi, kad susitikimą rengėme siekdamos sustiprinti vaikų motyvaciją mokytis lietuvių kalbos ir net neįtarėme, kad grupės „The Roop“ narys Mantas taip įkvepiančiai visiems paaiškins, kodėl vertinga mokytis lietuvių kalbos. Kokios geresnės motyvacijos vaikams bereikia?
Mano širdį labai džiugina dar ir tai, kad turime tiek šaunių vaikų visame pasaulyje, kurie kalba lietuviškai, yra drąsūs ir laisvi. Jie – būsimos mūsų visų žvaigždės.
Lidija: Labai pritariu Jolitai, papildyčiau, kad man įspūdį paliko ir pačių vaikų pasiruošimas šiam susitikimui – jie ne tik buvo apsirengę geltonai ir sugalvoję pačių įvairiausių klausimų, bet ir nupiešę grupę palaikančių plakatų, iš Lego kaladėlių sudėlioję ištisas konstrukcijas, nusipynę apyrankes su grupės vardu ir kt., vaikai nuoširdžiai ruošėsi šiam pasimatymui. Buvo be galo gražu matyti, kaip jaunieji dalyviai aistringai sveikino grupės narius ir per visus ekranus nuvilnijo tikrų tikriausia geltonoji banga, nusidriekusi nuo Hamburgo per visą Vokietiją, Jungtinę Karalystę ir dar visą grandinę Europos šalių per Čikagą Jungtinėse valstijose iki Medeljino miesto Kolumbijoje. Drįstu teigti, kad tai buvo turbūt pati ilgiausia geltonoji banga istorijoje.
Ką Jūs pačios išsinešėte iš šio renginio?
Lidija: Ypač nudžiugino teigiamos kolegų iš Miuncheno, Štutgarto, Berlyno, Frankfurto bei kaimyninio Liuksemburgo lietuviškų mokyklų reakcijos. Tai buvo pirmas renginys, apjungęs beveik visas šiuo metu Vokietijoje aktyviai veikiančias lituanistines mokyklas. Džiaugiamės ir dėkojame už palaikymą, dalyvavimą ir aktyvų įsitraukimą visiems vaikams ir mokytojams.
Jolita: Man tai buvo patvirtinimas, kad jei idėja gera, kokia nereali beatrodytų, ji gali tapti tikrove. Mes, kaip mokytojos ir mamos, mokome vaikus ne tik per pamokėles, bet ir kiekvieną akimirką. Tad galbūt vaikai pasimokė ir nebijoti svajoti.
Noriu tikėti, kad ši ypatinga lituanistinės mokyklos pamoka vaikams buvo įrodymas, kad viskas įmanoma – jei labai nori, galima pasikalbėti ir su žvaigždėmis, svarbiausia – mokėti kalbą.
Organizatoriai dėkoja už informacinę ir techninę paramą Vokietijos lietuvių bendruomenei, Sergej Šišulin bei Robertui Lendraičiui.
Dalytė KAZLAUSKAITĖ
