Paskutiniais 50 metais Vincas buvo Vokietijoje gyvenančių išeivių įžymiausias asmuo. Išskirtinas jo vaidmuo pasireiškė Lietuvių Kultūros Instituto vadovavime. Vokietijoje po karo trūko institucijos, kuri rūpintųsi tyrinėjimais apie Lietuvą. Nors Vokietijoje lietuvių mokslininkų tebūta tik pavienių, visgi 1981 m. Vinco iniciatyva Romuvoje buvo įkurtas šis institutas, kurio pirmininku Vincas išbuvo iki savo mirties. Visa LKI veikla vyko asmeninio užsiangažavimo pagrindais. Tapo įkurtas archyvas, kurį iki šiol tvarkė pats Vincas, iki 2016 metų veikė mokslinė biblioteka, ir iki 2014 metų kasmet buvo pravedamos mokslinės konferencijos, kurių paskaitos buvo skelbiamos instituto leidžiamuose „Suvažiavimo Darbuose“. Didelė dauguma paskaitų buvo skelbtos vokiškai ir sulaukdavo dėmesio vokiečių tyrinėtojų tarpe. Suvažiavimuose paskaitas laikydavo lietuviai išeiviai ir vokiečiai, gi Lietuvai tapus nepriklausoma buvo kviečiami Lietuvos mokslininkai, kuriems būdavo sudaromos galimybės išeiti į vokišką viešumą. Kurį laiką Lietuva rėmė LKI, bet Lietuvai tapus Europos Sąjungos nare, rėmimas susilpnėjo, taip kad instituto veikla palaipsniui mažėjo.
Labai svarus Vinco vaidmuo yra mokslo pasaulyje. Vincas pasižymėjo kaip Vokietijos lietuvių istorijos tyrinėtojas. Jo svarbiausias veikalas yra plati monografija „Lietuvių DP stovyklos Vokietijoje 1945-1951 m.“, išleista Vilniuje 2012 m. Šią temą jis dar praplatino straipsniu „Abschied vom Lagerleben. Litauische Kriegsflüchtlinge 1950-1960“, paskelbtas metraščio „Annaberger Annalen“ 23,2015 numeryje. Vincas taipogi išleido keletą straipsnių rinkinių įvairiomis temomis, pvz. „Iš priklausomybės į nepriklausomybę“ 2008 m. ir „Holocaust in Litauen“ 2003 m.
